„Krokodile mano, kuris esi po manimi … “ [ketvirtoji diena]

By 2017 spalio 6Belizas
Visgi naktis nebuvo tokia šilta, kokią modeliavau prieš išvykstant. Atrodo, kad dvidešimt šeši laipsniai šilumos naktį, tai labai daug ir nieko nebesinorės užsikloti, bet čia vėjas dirba savus darbus, tad naktį turėjau išsitraukti brezentą ir užsikloti juo. Patogu labai nebuvo. Brezentas trys ant šešių metrų medžiaga, tai išsipakuoti viduj hamako sudėtinga. O dar brezentas ne medvilnė, tai tarp visų daiktų jaučiausi it kebabas celofaniniame įpakvime.
Kaip benamis drugelis išsiritu iš savo kokono, jau pasiruošęs skristi po gatves. Ankstus rytas, miestas dar įmigęs, o čia lietui vienodai gerai lyti ir dieną ir naktį ir po keletą kartų. Išsiviniojau lietpaltį ir patraukiu pakrante. Jau kurį laiką nevalgęs, tai pusryčiai būtų pakeliui. Matau, kad degalinės tipo parduotuvėje nieko doro nepavalgysiu, tai pačiumpu picą ir vietoje pasišildau, užkremtu stėbėdamas pro langą slenkančias mašinas.
Miesto melancholija tęsiasi, ji jau po truputį tiesia tiltą ir į mane. Permirkęs mindau balas ir periferiniu žvilgsniu ieškau klaviatūros, nes rašyti dienoraštį su mobiliuoju telefonu ilgas ir varginantis procesas. Užeinu į parduotuvę ir randu bluetooth’inę klaviatūrą. Kiek brangoka, dvidešimt penki doleriai. Tačiau pasiskaičiuoju, kad sutaupys daugiau laiko ir neatims kelioninio džiaugsmo. Paprašau, kad leistų patikrinti ar jis susidera su mano mobliuoju telefonu. Gaunu atsakymą, kad neveiks ant mano telefono, bet aš primygtinai prašau leisti patikrinti, jeigu veiks – imu. Pasitarė su kolegomis ar gali atplėšti naują klaviatūrą. Nusileido ir atidarė įpakavimą, patikriname ir žiūrim, jog veikia. O ką aš sakiau. Rimtas pirkinys šiandien.
Pradedu ieškotis autobuso terminalo ir pamatau turgų po uždaru dangumi. Jausmas toks, kad čia turistų nėra, o verda tik vietinis gyvenimmas. Užeinu, pamatau, jog gamina maistą, nedrąsiai prisėdu ir paprašau angliškai, kad kažko idėtų. Kalbėdamas angliškai dažniausiai gausi atsakymą ispaniškai, kuo labiau bandysi įsigilinti ir dar pasitikslinti angliškai, tai dar labiau gausi bombardavimą ispaniškai – kaip paklausi, taip ir bus atsakyta. Visgi, tiesiog palinksiu galva ir leidžiuosi gauti tai, ko nesuprantu. Idėjo vieną kokurūzinį koldūną, pasirodo tuščiaviduris, reikia ant viršaus krauti papildus. Žiūriu, kad šalia mergaitė tris pasičiupusi šveičia, tai suvalgęs vieną parodau pirštu į šalią valgantį vaiką su sumuštiniu burnoje ir paprašau, kad padarytų man šį. Vaikas man atlaužęs savo sumuštinio duoda valgyti, atsikandęs grąžinu atgal. Pavalgęs dar, užsuku į turgų ir OBA, norėjau kokios nors kepurės/skrybelės, tai randu tokias džiungliškas. Pasimatuoju porą atspalvių ir pačiumpu žalią. Su šiuo pirkiniu kelionė įgavo savo veidą / ikoniškumą ant kurio galiu lipdyti savo personažą – kelioninis progresas.
Pasileidžiu muzikos, įsirašiau Andriaus Mamontovo ir SEL`o dainų, Domantą Razauską šį kartą palikau namuose – praeitą kartą jis nešė mane. Taipogi visokiausių meditatyvių ir psy-transo. Muzika, tai įrankis keliauti per būsenas. Klausytis dainų, kurias daug kartų esu girdėjęs savo šalyje, tai tas pats, kas trumpam grįžti į saugius namus, kur viskas pažįstama ir ramu. Būtinai įsirašau lietuviškų dainų, kurių įprastai neklausau. Tiesiog, nes kartais kelionėse būna žiauriai sudėtingų akmirkų, o kai esi vienas, norisi į kažką remtis, kas duoda atsaką – dainos tam pasitarnauja.
Geros permirkusios nuotaikos linguoju iki autobuso stoties. Atvykęs ten, prisijungiu prie tinklo, pranešu žmonai, kad dar esu gyvas ir tada einu įsigyti bilieto. Kasose pasako, kad į tą vietą vyksta iš kitos autobusų stoties. Iki jos dar porą kilometrų, tad pradedu kūprinti. Iš tolo matau, kad tai seni amerikoniški čikėnbusai su kuriais ir norėjau keliauti. Pagaliau gavau galimybę tai padaryti. Pasitinka mane dreduotas rastamanas, kuris nurodo, kad štiai šis autobusas važiuoja per Meskikos sieną į Belizą, ok, sėdu. Atsisėdus moterytė parodo, kad reikia susimokėti porą dolerių ir antrą valandą važiuosime, praeina ta antra valanda, o mes kaip ir stovime, galvoju gal reikia, kad žmonių susirinktų, o gal mano laikrodis prastai nustatytas – nesusekiau, bet autobusas valandos eigoje prisikimšo žmonių ir mes jau pasiruošę važiuoti. Geras jausmas, kai įsilieji į vietinių gyvenimą.
Greitai privažiuojame pasienį. Sužiūriu ar viskas su mano dokumentais tvarkoje, panašu, kad viskas gerai. Matau pasienio ženklus, reikės greitai lipti. Išlipus reikia eiti į punktą, pasirodo, man vienam. Autobuso vairuotas rastamanas man verčia ne tik kalbą, bet ir situaciją, kad aš turiu susimokėti už išvykimą iš Meksikos, nes neturiu popieriaus, kurio nebuvau gavęs. Buvo akivaizdu, kad Meksikos pasieniečiams buvo daug įdomiau tiesiog gauti galimybę užsidirbti iš manęs negu išpildyti įstatymą. Neapsidžiaugiau, kai reikėjo palikti trisdešimt dolerių už melą. Kartus jausmas, kai esi apgaunamas pareigūnų, dar plius turi už tai susimokėti – korupcija jau tokia. Kiekvienam savo grąža gyvenime, palinkiu sėkmės ir lipu į autobusą prie kito pasienio.
Belizo pasienis. Taipogi reikia išlipti, einu pildyti formą, klausiu nesuprantamų eilučių, pataisau ir užpildęs nešu pas pareigūną, kuris pažeria klausimų laviną: kas kaip ir už ką. Tie, kurie būdose sėdi būna patys pikčiausi. Įdomu, ar jie tokie ir jaučiasi ar jiems nurodyta tokia maniera kalbėti, kad žadintų svetimą kaltės jausmą. O gal tai tiesiog metodika, kad išlįstų spragos nedoruose ketinimuose? Uždėjo antspaudą ir leido toliau eiti prie deklaravimo skyriaus, paklausė, kurioje vietoje apsistosiu, parodau žemėlapyje. Rastamanas manęs jau laukia, tad paskubu į autobusą.
Įvažiuojame į Belizą ir sustojame artimiausiame miestelyje prie pasienio. Išlipu ir nuo ten jau pradeda trumpinti protą. Prieš atvykdamas nieko nežinojau apie Belizą. Apėmė toks saldžios smarvės pojūtis. Jis persmelkė mano visą operacinę sistemą. To pojūčio derinio sudedamosios dalys: vesterniška architektūra, afrikietiška etno grupė, angliški pinigai su doleriu ženklu, valstybės vėliava su dviem pusnuogiais vyrais (vienas iš jų laiko beisbolo lazdą), vien tik krikščioniškos mokyklos su lozungais tikėti į Dievą. Jeigu reikėtų įvardinti, kas tai per vieta, tai pasakyčiau, kad tai krikščioniško izoliatoriaus festas arba pragaras danguje. Jokio tiesioginio pavojaus neišgyvenau būdamas šiame miestelyje, tačiau jaučiau pavojų kitais lygmenimis ir tai varė mane išgyventi labai slogų realybės sapną, kuris gerokai užsitęsė. Bešaknybė – vis sukasi šis žodis galvoje. Tauta, kuri nesaugo savo šaknų, atiduos šią vietą kitiems užimti. Taipogi gaila matyti, kad pirmykščiai meksikos gyventojai beveik nekalba savo gimta kalba, nes ne mato iš to daug prasmės – sudėtinga gerbti žmogų, kai jis savęs negerbia.
Gerai, vieta nejauki ir kiti elementai nedžiugino, bet bandau susirasti vietą apsistojimui. Navigacija grybauja, o aš grybauju pagal ją. Einu kokius, keturis kilometrus iki hostelio, kuris neegzistuoja, o tuo tarpu prasideda liūtis, greitai užsimetu lietpaltį. Svarbiausia, išsaugoti sausą kuprinę, taigi taip ir darau. O pilvas permirkęs, nes nėra kaip susisegti per tokius kuprinininius matmenis. Toks desperatiškas jausmas apima. Esi kažkokiame kaimelyje merkiamas liūties ir matai, kad visgi čia nėra jokio hostelio, tiesiog gyvenamasis namas. Tada trumpai tiesiog stovi vietoje plakamas lietaus, susirenki save iš naujo ir judi atgal. Tuo tarpu prieš akis išlenda bananmedis, tai pirmas mano pamatytas bananmedis – nusiselfinu su juo ir kiek nuotaikingesnis grįžtu atgal. Pradeda kauptis tamsa, tad nusprendžiu laimės paieškoti vykstant į kitą miestą. Keliauju į terminalą į kurį buvau atvykęs, užklausiu dėl bilietų, atsako, kad reikės įsigyti autobuse, bet nepriima meksikietiškais, tai nurodė kelią, kur galiu išsikeisti. Keitykloje atiduodu visus turimus pesus ir išsimainau į Belizo dolerius, dar papildau išsikeisdamas dolerių. Užsuku į parduotuvę, valgyti nenoriu, tiesiog pasiimu tikrų apelsinų sulčių litrą ir grįžęs į stotį porai minučių pasikraunu telefoną ir šoku į autobusą.
Įsėdus į autobusą vėl aplanko autentiškos patirties pojūtis, prisilietimas prie vietinių dvasios, kurios atskleidžia tikrąjį vietos jausmą. Kelionės metu įvyksta rinkliava, susimoku ir važiuoju bandydamas ilsėtis. Bet autobuso vairuojas važiuoja ant kokių šimto keturesdešimties, džiunglių keliais, jausmas buvo toks, kad bet kurią akimirką pakilsime į orą, viskas dreba. Šiaip ne taip įsipratinu ir akimirkomis nusnūstu.
Naktis Belizo mieste. Autobuso vairuotojas išleidžia visus tiesiog gatvėje. Pirmieji vaizdai, matau kaip bėga žiūrkė šaligatviu, milžiniški tarakonai ropoja, šunų gaujos laksto ir loja, pakelia perbėga milžinas krabas, kuris mane baugina ne ką mažiau nei tarakonai. Jausmas toks, kad atvėžė mane į miestą – irštvą, kuriame išorėje jautiesi it būtum kokioje skylėje. Protą apgaubė klostrofobija ir paranoja, kad kažkas gali bet kada išnirti. Protas pradeda mesti „Error“. Bandau uždarinėti „Error“ skydelį ir laikyti dėmesį, kad reikia nusigauti iki paplūdimio, kuris yra už keletos kilometrų. Pradedu eiti ir eidamas suprantu, kad nuo krabo bėgęs ant žmogaus užpuoliau. Per savo nežinojimą einu per patį pavojingiausią afrikiečių rajoną, kuriame ore jaučiau tvirantį klausimą „Ką jisai čia daro?“. Ilgainiui atrodo, kad vietinius rajono gyventojus labiau gąsdina mano paties pasirodymas naktį jų kvartale negu mane patį. Manau, kad per pastaruosius porą metų buvau pirmasis turistas tame kvartale. Visgi nesustoju, pagal žemėlapį matau, kad paplūdimys yra reikiama kryptimi. Taupau bateriją, nes jau ne daug jos liko. Kiek priklaidžiojęs randu kraštą, kur turėtų būti paplūdimys, bet matau, kad tai tik apipelkėjusi pieva, kuri nieko bendro neturi su paplūdimiu.
Suprantu, kad esu įspraustas į kampą ir toliau einu iki visiško miesto krašto, kuriame atrandu namo griuvėsius, kur yra kiek išbetonuotas grindys. Praeinu sąvartyną, kad nusigaučiau iki jų. Dabar suprantu, kad esu absoliučiame kampe, emociniame ir fiziniame. Gyvatės, krokodilai, vorai bėgioja per mintis ir vis ratu. Tolumoje matau, kad ateina audra ir neturiu vietos, kur pasikabinti hamako, tad pasikloju brezentą ant grindų ir sėdu medituoti, protas kiek aprimo, tačiau gynybinis išgyvenimo mechanizmas liko budrus, laukiu audros. Kiek susitaikau su esančia situacija ir bandau nusnausti, bet prieš tai išsitraukiu žibintą patikrinti ar nėra kokio krokodilo pelkėje. Vos tik įsijungiu žibintą pamatau, kad po manimi vandenyje guli kokio metro krokodilas, tai mane gąsdina ir domina vienu metu. Greitai išsitraukiu mobilų, kad nufotografuočiau, pykšt – yra kadras. Mobilaus baterija mirė, o aš likau su savimi mintimis apie šio krokodiliuko šeimyną – didesnius jo brolis ir seseris. Mąsčiau apie grįžimą per miestą iki kito galo, bet jau buvau toks nuvargęs, kad mintis apie ėjimą, (per dieną nupėdinau trisdešimt -trisdešimt šešis tūkstančių žingsnių, kai kojos nuėjo žaizdom nuo perdrekusių basučių) buvo per sunki. Visgi pajuntu, kad krokodilo baidausi žymiai mažiau negu žmonių nusitaikiusių mane apiplėšti. Tad sukalbėjęs „Krokodile mano, kuris esi po manimi … “ apsigaubiu iš visų pusių tentu (kad jeigu kąstų kas nors, tai per tentą būtų sudėtingiau tai padaryti). Vos ne vos užsnaudžiu besibaidydamas visų pašalinių garsų ir savo šėšėlio. Naktį mirkdė iš po grindų besiveržianti drėgmė, nes lijo lietus.
Persigandęs, permirkęs, šlubuojantis. Išgyvenęs.