Naktinis pasivaikščiojimas grėsmingomis gatvėmis, ir viešbutis miegui su hamaku. [penktoji diena]

By 2017 spalio 7Belizas

Trečia valanda nakties, esu sušlapęs, neišsimiegojęs, žaizdotas, persigandęs, mobilus išsikrovęs ir nepažįstų miesto. Suprantu, kad ant šlapio grindinio nepavyks toliau miegoti, tad pradedu po truputį krautis daiktus. Brezentas, užklotas, elektronika ir kiti mažmožiai sukrauti į kuprinę. Pasiruošęs.

 

Ir vėl einu per pavojingą kvartalą. Jis akties metu neatrodo toks baugus, nes visi baugūs žvilgsniai miega ir jaučiuosi kur kas geriau antrąkart eidamas tomis pačiomis gatvėmis. Ant kojų atsiradusios žaizdos perpus sulėtina tempą, bet sukandu dantis ir stengiuosi judėti greičiau.

 

Už keletos kilometrų pamatau budelę. Joje yra policininkas, kuris klausia, ko aš ieškau. Aš jam atsakau, jog ieškau vietos, kur galėčiau rasti internetą ir pasikrauti įrenginius. Jis pasiūlo užeiti į jo budelę ir pasikrauti savo įrenginius. Sutinku su jo pasiūlymu ir atėjęs įkišu krautis mobilų telefoną bei atsigeriu jo siūlomo vandens. Kiek ramiau, kai randi žmogų, kuris gali su tavimi aptarti dienos įvykius. Pasipasakojus, kad buvau toje miesto pusėje, jis gerokai nustebo. Pasirodo ėjau per pavojingiausią miesto dalį tad sakė, kad daugiau ten neičiau. Nusiėmus batus ir pradžiovus marškinėlius, atvažiuoja to pareigūno viršininkai, kuriems tampa įdomu, kas aš toks per veikėjas,. Įduodu savo pasą, tikriausiai jie patikrino apie mane duomenis. Dar paklausia keletą klausimų, ką aš veikiu gyvenime, kur keliauju, kitų bazinių klausimų ir išvyksta savais keliais, o aš lieku sėdėti ir ilsėtis. Pareigūnas pasidalina savo aistra moterų apvalūmams ir kur galiu įsigyti interneto kortelę.

 

 

Brėškta rytas, kiek pasikrovęs savo telefoną ir pradedu judėti į saugesnę miesto pusę ieškoti kavinės, kuri turėtų interneto ryšį. Poros valandų paieškos vaisių neduoda, visi prisijungimai be kodo yra negalimi. Kiek praradau viltį ir atsisėdau ant pakrantės prasidžiovinti savo rūbų. Vėjas ir jūra kiek atgaivina ir pakelia antram paieškų užėjimui. Jau para laiko kaip nieko nesu  namiškiams pranešęs apie savo situaciją. Visgi labiausiai man pačiam reikėjo pasasisakyti, kad viskas yra gerai. Taigi, pradėjau eiti ir netrukus užmačiau turistų centrą su galimybe pasinaudoti internetu. Pasibaldenau ir užėjau į vidų, ten pasitiko moterytė, kuri ten dirbo. Apgailestauja, bet interneto paslaugų nėra, bet netoliese yra biblioteka, kur galėčiau pasinaudoti internetu. Beeidamas pamatau, kad čia turistinis epicentras, kuriame keletą kavinių su wi-fi ženklais, taigi šoku į pirmą pasitaikiusią ir užsisakau sumuštinį. Pasirodo reikia užsisakyti du jei noriu gauti prisijungimo kodą. Gerai, duokite ir antrą. Prisėdu prie staliuko, randu vieną elektros lizdą, pradedu krauti energijos banką. Noriu kuo greičiau pasiskambinti žmonai ir pranešti, kad viskas gerai, niekaip nepavyksta to padaryti, nekelia. Tada bandau rašyti Guodai, kad gal Marija, kur nors netoliese yra. Sakė, kad nėra – Vilniuje su reikalais. Tada skambinu Guodai pasiguosti ir išsipasakoti savo sankaupas vakar dienos įspūdžių. Smagu girdėti namų balsus, kurie yra už vandenyno. Baigiau kalbėti ir matau, kad skambina Marija, pradėjau kalbėtis ir jaučiu, kad vis mažiau įtampos lieka kūne ir galiu išeiti iš esamo transo būsenos. Pasiskambinau broliui, pasibendravau, tada paprašiau, kad perduotų mamai. Su mama pasidalinu nuotykiais, tada dar tėčiui paprašiau, kad perduotų ragą. Tėvas besidomintis korokodilais nuramina, kad krokodilai gyvenantys šioje pasaulio dalyje nėra pavojingi – pralinksmino ir paguodė. Jaučiausi pasikrovęs namiškių pokalbių ir pasirengęs toliau judėti į pietus.

 

 

Beeidamas autobusų stoties link, turėjau intesyvių smalsuolių, kurie norėjo kažkuo man padėti ir vis matydavau, kad jų žvilgsnis krenta į mano papilvėje prisegtą „pederaskę“ (liaudiškai tariant). Užėjus į autobusų parką vis dar labai intensyvūs procesai sukasi aplink, bet kažkokia struktūra yra. Visgi dirbantys žmonės turi daugiau nuspėjamumo negu valkataujantys prekeiviai. Pasiklausiu kioske dirbančio pardavėjo, kuris važiuoja į reikiamą pusę, nuroodo, kad štai šis autobusas reikiamą pusę. Šoku į autobusą, kuriame taipogi jaučiu smelkiančius žvilgsnius. Tapau absoliučia mažuma, kuri išgyvena tam tikrą atmetimą. Autobusas pajudėjo į pietus, tikiuosi, kad pasikeitęs miestas atneš kiek daugiau saugumo pojūčio.

 

Kelionė kiek ramino, nes pajudėjau iš savo užsibuvusių būsenų. Tarsi priekabą bučiau palikęs savo užgyventų jausmų. Tarpinis sustojimas sostinėje. Išlipu, kiek prasieinu, nusiperku pleistro žaizdoms ir vietinio limonado su citrina. Prasideda taksistų puolimas, tad man lieka tik vienas noras  – greičiau judėti iš Belizo, Gvatemalos link. Ilgai nelaukiu ir vėl lipu į autobusą, kuris dar labiau važiuoja į pietus prie Gvatemalos pasienio. Kelionė neprailgsta, kiek susiraitęs sugebu atsijungti nuo aplinkos.

 

San Ignacio, miestas prie Gvatemalos pasienio. Išlipu, miestelio jausmas labai skiriasi nuo Belizo miesto. Čia toks kurortinis miestelis, jaukus ir mažas. Žinau, kad turiu susirasti vietą poilsiui, nes priešingu atveju varginsiu savo psichinę sistemą.

Prie stoties matau, kad netoliese yra hotelis su kiemu. Pamatau, kad visai jauki aplinka apsistojimui. Prisistato savininkas, kuris įvardina hostelių kainas, pasirodo, kad kiek per didelės ir nusprendžiu judėti kitų hostelių paklausti. Bet savininkas dar pasiūlo turėti vietą savo hamakui už gerokai mažesnę kainą, septyni – šeši eurai. Sutikau ir pradėjau organizuoti savo poilsį, išsitraukiu rūbus pasidžiovimui, pasikabinu hamaką, pradedu krautis telefoną, muzikinį grotuvą ir energijos banką – žiauriai lėtai krauna su šiais kištukais, tai dar kartą informuoju žmoną, kur esu ir einu po dušu ir ilsėtis vidury dienos.

 

Kiek pailsėjus, be kuprinės ir kitų svorių einu pasivaikščioti po miestelį, kuris pilnas turistinių maitėdų, jie gyvena vien tik iš turistų egzistavimo. Labiausiai varginantis jausmas, kai per vieną minutę gauni dėmesio iš dvidešimties žmonių, mane tai tiesiog išstumia iš tokių vietų. Sunku nuslėpti, jog esi turistas, kai tavo veidą puošia šviesi oda. Pavalgau ir grįžtu prie savo hamako.

Prie hamako prisistato vietinis darbininkas. Trisdešimt šešerių metų vyrukas, kuris pradeda eksportuoti savo gyvenimo skausmą, kurį užgyveno per laiką, apie vaikus, nedarbą ir kitas problemas. Aš beveik visą laiką tyliu ir klausau, ką jis kalba. Tada suprantu, kad aš nenoriu rinktis tokios pozicijos, kurioje pasirenkama kentėti. Norėjosi duoti antausį, kad atsibustų iš savo sapno ir apsižvalgytų. Juk pats ir susikūrė šias problemas ir laikosi savo kančios kaip brangiausio turto, kurį atėmus nieko ir nebeliktų. Kurį laika nesulaukęs iš manęs paguodos nustojo kalbėti apie tai ir įsijungė televizorių – šiuo veiksmu užtvirtino savo pasirinkimus atliktus per gyvenimą.

 

Aš išsitraukiu klaviatūrą, pasileidžiu šamaniškų melodijų ir lendu rašyti, ką išgyvenau per pastarąsias dienas. Apėmė idiliškas keliautojo – rašytojo vaidmuo, kuris hamakų namelyje įsirengė rašymo vietą, šiltas oras raitosi per mane, o mintys lydosi į žodžius. Jaučiu, jog nuovargis pasiekė ir mane, tad paskutinį kartą einu per naktinį miestą ir ilsėtis.

Grįžau ilsėtis prie hamako, pasiskaitau socialinius tinklus, įsijungiu muzikos prieš miegą ir įsipatoginęs hamake leidžiuosi miegoti.