Gvatemala ir pasienio istorijos [šeštoji diena]

By 2017 spalio 8Gvatemala
Prabundu penkto ryto. Nieko nelaukęs sėdu į darbinę poziciją aprašyti įvykių į mobilų telefoną. Labai patinka procesas, kuris vyksta rašant – mėgaujuosi.
Dvyliktą valandą turiu padaryti check-out ir nešdintis iš šių namų Gvatemalos pasienio link. Nuotykiai aprašyti, baterijos pakrautos, kojos pailsėjusios, pasiruošęs išjudėti iš gyvenvietės. Klausiu šeimininko, kur čia galėčiau autobusą pasigauti iki Gvatemalos, gaunu nuorodas.
Išjudu vėl į nežinomą lauką, kur nėra apibrėžto plano, yra tik kryptis, kurios laikausi. Randu bankomatą, reikia turėti Belizo dolerių atsiskaitymui. Kad galėčiau palikti šalį, reikės susimokėti apie dvidešimties eurų išvykimo mokestį. Pinigai kišenėje, pasičiumpu dar užkandos nuo lauko prekystalio ir lipu į autobusą, kuris pametės dešimtį kilometrų iki artimiausio miesto prie sienos. Autobuso kolektyvas tas pats, su kuriuo jau teko kitoje Belizo dalyje susitikti, tai pajuntu, kad smegenys bando susirinkti visą įmanomą saugumo jausmą iš aplinkos.
Išlipu prie pasienio miesto, dar liko kokie penki kilometrai iki pačios sienos. Tuo metu kaip vanagai suskumba taksi vairuotojai, kuriems eilinį kartą atsakau, kad man nereikia taksi paslaugų. Praeina kiek laiko, kol visiems tą patį pasakau, o tuo metu prasideda stiprus lietus, ir su tais pačiais taksistais pabūnu po stotgu, kol lietus apmaš. Aprimo, pradedu judėti pasienio link, įsimetu muzikos ir su energija pompuoju į kalvas. Prakaitas muša ir jau permirkau kiaurai, pakeliui sutinku žmonių nemačiusių turistų, keletą memorialų ir daugiaaukštes kapines. Triaukštis kapas buvo aukščiausias, pagalvojau gal reglamentuoja aukštingumą. Išėjęs į tiesiąją matau, kad priekyje ir atgalios manęs keliauja daugiau žmonių šia kryptimi. Prasidėjo informaciniai ženklai, jau prieinu postą, kuriame pasitinka pareigūnai ir nurodo kryptį. Matau surašytus išvykimo įkainius, gerai, kad buvau susipažinęs, kad reikės šią sumą susimokėti, tad jokio streso nepatyriu. Susimoku ir tiesiog ramiai einu link Gvatemalos pasienio dalies. Ten kažkoks nestruktūruotas postas, panašesnis į turgaus aikšte, kur pinigų keitikai bando užbomborduoti pasiūlymais pasikeisti pinigus. Vėliau pamatau, kad po kaire yra kažkokie pareigūnai duodantys pildyti formas, tad pasuku ten. Palaukiu eilėje ir atėjus mano laikui, užpildau formą ir atidavęs klausiu, kas toliau, pasirodo, viskas, galiu ramiai eiti.
Esu Gvatemaloje, be didesnių formalumų. Einu bandau ieškotis autobuso, kuris mane nuvežtų nuo pasienio. Beeinant pradėjo sekti kokių keturiolikos metų vaikinukas, kuris ispaniškai kalba, kad parodys autobusą. Aš parodau, kad man nereikia jo patarimų, pats susirasiu. Kurį laiką dar seka, bet supranta situaciją ir grįžta prie sienos. Dažnai kyla klausimas dėl švietimo, ką veikia vaikai tokiu metu ne mokykloje? Turbūt išgyvenimas svarbesnis negu ilgalaikė investicija į save.
Gerai, reikia susirinkti save ir atrasti vietą, kur galėčiau rasti autobusą ir išsikeisti pinigų. Pradedu žmonių klausinėti, kiek Gvatemalos pinigas vertas dolerio, atsakymas: šeši, dvidešimt penki centai už vieną dolerį. Tada galiu dalyvauti derybose, kai esu pakrautas reikiamos informacijos. Pareigūnai nukreipia mane į autobusų parką iš kur galėčiau pajudėti kitomis kryptmis. Geranoriškai užpuolė mane autobusiukų vairuotojai ir liepė sėsti ir tuoj važiuosime, pagalvoju, kad pernelyg didelė prabanga važiuoti vienam autobusiuke. Bet pradėjome judėti į miesto centrą, vairuotojo kolega pro atdaras duris pradėjo šaukti miesto pavadinimą į kurį važiuojame. Iš niekur pradėjo rinktis žmonės, krauti savo nešulius. Tuo tarpu vairuotojas surado žmogų, kuris galėtų iškeisti mano Belizo dolerius į gvatemališką pinigą. Pinigų prekiautojas išsitraukė miližinišką kupiurą pinigų, pasiskaičiuojame ar abieju matematika atitinka. Skaičiai nemeluoja ir aš turiu šešis šimtus gvatemališkos valiutos. Kiek daugiau stabilumo išgyvenu, kai turiu pinigų. Autobusiukas prisipildo ir mes judame artimesnio miesto link, pavadinimu Flores. Kelionės pakeleiviai vis atsinaujina, vieni įlipa, kiti išlipa, lyg tarpmiestiniame troleibuse. Nuolatos padedu įsikelti sunkius nešulius, kaip suprantu, kad svarbiausios kelionių misijos, tai prisipirkti iš vienos vietos ir persigabenti į kitą. Vairuotojo spidometras neveikia, turbūt jo ir nereikia, kai sieki šviesos greitį vingiuotais takais. Kelionę paįvairina maži vaikai mikriuke, kurie karts nuo karto į mane žiūri ir nesupranta, kas čia per svetimkūnis šioje ekosistemoje. Žalumos primena tėvynės peizažą, žalia ir žalia lyg Lietuvoje. Jau matau, kad privažiuojame miestą ir reikia mąstyti, kokie tolimesni veiksmai, turbūt internetas pagelbėtų paieškant apsistojimo, nes jaučiuosi kiek neišsiilsėjęs po aktvyvesnių dienų.
Išlipęs matau, kad priešakyje turgus ir parduotuvėles, užeinu į Mc’donaldo tipo užeigą ir klausiu, gal turi internetą. Gavau neigiamą atsakymą ir judu tariamo centro link, gal ten pavyks. Kiek paėjęs matau, kad po dešinę į pigumą primenantis hotelis, vėliau supratau, kad ne į pigumą, o į mano marokietiškos kelionės asociacijas. Visgi už marokietišką kainavo porą eurų brangiau, bet dešimt eurų galiu sau leisti pailsėjimui. Paprašau pigiausio kambario, tad pigiausio kambario pojūtį ir atspindėjo, skylės/rūsio pojūtis. Svarbiausia, kad yra televizorius ir dar įkalintas po spyna. Šiam kartui viskas sueis. Atsiguliau pagulėti, susitvarkyti savo socialinius reikalus ir tiek. Noriu tiesiog įjungti durnių ir nieko nemąstyti ir nespręsti, tiesiog atsiduoti poilsiui. Labiausiai noriu dabar su draugais išgerti alaus, kad kūnas netektų tos įtampos, kurios nesugebu paleisti.
Kompanjo neturiu, tad pagalvojau, kad visai mintis yra tiesiog vienam nueiti į miesto centrą ir pasižmonėjus apgirsti. Kad įprasminčiau savo girtumą, pasirinkau vietinio populiaraus alkoholinio likerio flaškutę. Buvo apie dvidešimties laipsnio stirpumo. Pavargusiam užteko ir tiek, kad kūnas paleistų įtampą užsilaikiusią kūne. [Mąsčiau, jog šito nereikia įtraukti į dienoraštį, tačiau svarbu būti atviram prieš save patį ir neslėpti pasirinkimų, kurie yra kokie yra. Alkoholio vartojimas turi pasėkmių, tą mes žinome, todėl žinodami tai, tokius sprendimus ir priimkime.
Bevaikštant senamiesčiu prasidėjo lietus ir pro dangų pasirodė nematytas dangus, kurį skubėjau įamžinti, padariau keletą nuotraukų. Pradėjau nardyti po senamiestį, kol neišnėriau prie ežero, kur grojo aklas gitaristas ir moterytės gamino maistą. Gausybė įvairaus maisto, skubėjau visko ragauti, trys užėjimus padariau, prisotinau ir prisisaldinau, pasimėgavau to vakaro nuotaika tarp kitų žmonių.
Dar pora kilometrų iki namų. Kelias neprailgo, kūnas reikalavo privatumo ir poilsio, o aš nuolankus jo poreikiams leidausi išgirstamas. Buenos Nočės.