Pamokos džiunglių proftechninėje [septintoji diena]

By 2017 spalio 9Gvatemala
Prabundu ir dar iki galo nesuprantu, kur esu. Taip nutinka, kai kiekvieną dieną vis keiti miegojimą vietą. Po truputį susirenku save ir inforamciją aplink. Aha, tai viešbutis ir esu Gvatemaloje – gerai.
 Lipu iš lovos ir prasieinu, kad galva pradėtų tvarkingai funkcionuoti, nes kol kas tik rūkas tarp neuronų, kurie nesusijungia reikiama seka. Einu pro kambario duris į vidinį kiemą, praeinu bromą ir svarstau, kur čia pasivaikščiojus. Bandau eiti paskui minią, kur link ji juda. Seku ir matau, kad įveda mane į miesto šerdį – turgų, kuriame verda reikalai. Paprastai turguose atsigaunu. Kai matau tiek daug išgyvenimo elementų, kai žmonės nuoširdžiai deda pastangas išlikti, jokios depresijos, visas dėmesys į išgyvvenimą. Pagavau vieną maisto gamintoją ant gatvės ir prašau, kad man paruoštų maistą. Įsidėjęs, einu prie gatvės pritūpti ir suvalgyti. Patenkinęs skrandžio užgaidas judu atgal į viešbutį, kuriame turiu susiruošti kuprinės turinį ir padaryti dar vieną įrašą iš praeitos dienos.
Grįžtu į viešbutį, padarau keletą prisitraukimų ant televizoriaus grotų, ir pasiruošiau rašymo stalą. Sėdu, rašau ir kraunuosi elektroniką. Rašosi kur kas geriau negu mąstosi, jausmas toks, kad smegenys geriau iškasa praeitos dienos įvykius, kai protas nėra aktyvus. Jau beveik dvyliką valandų, išsiunčiu tekstą, įkeliu nuotraukas ir susikrovęs kuprinę dar turiu dvidešimt minučių tiesiog pagulėti ir pasiruošti išėjimui. Vėl į nežinomą kelią,- jaudina ir gąsdina vienu metu.
Judu autobusų stoties link. Stotis – eilinį kartą bando medžioti taksistai ir tarpininkaujantys žmonės. Prieina viena mergina, parodo man reikiamą maršrutą. Įšoku į tuščią autobusiuką, vairuotojas su konduktorium pradeda judėti miesto link į žmonių medžioklę. Įdomus kelionės elementas, vairuotojas grynai europietiškų bruožų, o manierų ir dialekto meksikietiškų. Jau ne pirmą kartą mane žavi vairuotojo ir konduktoriaus tandemas, kuris būna toks užsivedęs – pilna širdimi atsidavę savo darbui. Vairuotojas it kapitonas išleižia konduktorių į turgų, o pastarasis it žuvis neria ieškoti keliaujančių reikiamą kryptimi, ir po truputį atveda daugiau žmonių. Greitai iš tuščio autobusiuko tampa pilnas. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tiek daug romantikos šiame darbe gali būti. Su visa šia romantika judame kosminiu kreičiu per kalvas, kad net žmonėms kiek bloga darosi. Nors aš gana atsparus, bet matau, kad man taipogi kerta toks vairavimo stilius – pavyzdžiui, pagreitinti įvažiuojant į posūkius. Pagaliau pasiekėm miestelį, kuriame turėsiu peršokti į kitą transporto priemonę.
Išlipu ir suprantu, kad turi praeiti kiek laiko, kada išvaikščiosiu tą blogumą ir galėsiu toliau tęsti kelionę. Ta proga nueinu kiek pasivaikščioti po patį miestelį. Visai mielai suvalgyčiau ko nors prieš kitą ilgesnę kelionę. Matau, kad šeima kažką gamina. Trys kartos šalia viena kitos rūpinasi parduotuvės verslu – retas vaizdinys. Prisijungiau pavalgyti šalia jų, jausmas, kad esu tarp nykštukų, kurių ūgis apie metrą trisdešimt – tai senieji Gvatemalos gyventojai, juos gali atpažinti pagal ūgį. Užkandau ir pasivaikščiojau, tad galiu ieškotis kito autobuso, kol nepradėjo temti. Jau matau iš tolo moteris šaukia mane ir teisingai daro, nes tai buvo mano autobusas su kuriuo vykau į reikiamą vietą.
Įlipau į autobusą, ten radau vietos prie lango atsisėsti, įsipatoginau ir leidau sau po truputį ilsėtis žiūrint į džiunglišką kraštovaizdį su laiko nuglostytais kalnais – kelioninė meditacija. Saulė vis po truputi gęsta ir manyje bunda mintys, ką toliau daryti. Privažiavome kitą miestelio autobusų stotį, kuri per penkis kilometrus atitraukta nuo pačio miestelio. Jausmas toks, kad turiu daug energijos, kurią užgyvenau per dieną važiuojant autobusais, todėl norisi ne viešbučio, o tiesiog ėjimo ir gal netgi miegojimo lauke. Gerai, nutariu eiti pasivaikščioti iki miesto, bet prieš tai stotyje pasikraunu kažkiek savo įrenginius, prieš tai dar užsisakau valgykloje keisto patiekalo. Maistas įrištas į kažkokį lapą, nėra skanu, bet labiau smalsu.
Pajudu miesto link, kur nėra šaligatvio, ten greitai važiuoja mašinos, tad užsidedu šviečiantį žibintą / ciklopą. Ciklopas užtikrina, kad esu matomas ir man ramiau judėti kiek nejaukiu kelkraščiu. Praeinu futbolo aikštę, kurioje kilo mintis pasikabinti ant vartų hamaką, bet nutariau dar prasieiti iki miesto. Dešimta valanda vakaro. Jaučiuosi it svetimkūnis ar vagis įžengiantis į pramoninį miestelį, kuriame turistai neužsuka ir gal netgi nepageidaujami. Vaikštant bandau nueiti iki upės, kurioje matau, kad yra tiltas. Pakeliui pamatau hotel’į į kurį užsuku pasmalsauti kainos. Pasirodo, kad kaina kiek per didelė ir einu ieškotis nakvynės prie upės. Prie upės išstatyti gyvenamieji namai, kuriuose į mane įtartinai žiūri žmonės – ufonautas mieste. Žemėlapyje priėjęs prie upės matau, kad turi būti tiltas, bet jokio tilto nėra. Pasirodo, jog tiltą nuplovė upė – būna ir taip. Tad tenka raityti kelią atgal ir ieškotis kitos vietos apsistojimui. Mąstau, kad visgi vartai geras sprendimas ir einu atgal prie jų. Eidamas per tiltą užmatau kažkokius seno tilto kontūrus, kurio konstrukcija galėtų būti tinkama hamakui. Nusileidžiu iki to tilto, prasieinu kiek pradrėkusiu ruožu. Pasivaikščiojęs per jį supratau, kad per dideli atstumai tarp konstrukcijų. Reikia toliau ieškotis. Matau prie upės dar vieną vietą, kur auga didelės palmės ir bambukai, svarstau, kad gal čia visai gera vieta. Apvaikštau kitur, nieko geresnio nerandu, tad grįžtu prie palmės ir bambukų. Galvosūkis – ar bambukas atlaikys mane, reikia kabintis hamaką ir bandytis. Pasikabinu ir bandau visu svoriu gultis – laiko. Prisitvirtinu gumas tinkliukui nuo uodų, brezentą, kad būtų apsauga nuo lietaus. Šiame kontekste pradedu jaustis it plėšrūnas, kuris priklauso šiai mitybos grandinei ir kuris turi pakovoti už savo išlikimą. Betarpiškas išgyvenimas su gamta.
Susimetu daiktus į miegmaišį. Jaučiuosi pasiruošęs nakvynei, bet eilinį kartą aplanko lietus, kuris kažkaip prasibrauna pro brezentą. Visgi patirties neturėjimas išlindo tokia forma, kad esu miegmaišyje, kuris drėksta nuo prastai padaryto stogo. Tad su nuogu pimpiu turiu šokti ir tvarkyti stogo pralaidos priežastį, laukinis pojūtis, kai rūpiniesi išgyvenimu laukinėje gamtoje. Šiaip ne taip patvarkiau pagrindinį pralaidumą, kol stipresnis vėjas nepajudino viso brezento, todėl vėl teko kartoti procesą iš naujo. Miegoti buvo gana šalta, nes drėgmė smelkėsi visais frontais, o aš susigūžęs bandau atlaikyti šią situaciją. Priėmiau tarsi treniruotę – blaiviai matyti situaciją neapgirstant nuo emocijų, kurios linkusios tave nešti į paniką. Dar viena didelė pamoka gyvenimo proftekinėje.