Kelionės pusiaujas Gvatemalos mieste [aštuntoji diena]

By 2017 spalio 11Gvatemala
Jau pažįstamas jausmas, kai guli, bet nuo drėgmės ar šalčio negali iki galo užmigti. Paviršutiniu miegu blaškausi, bandau kažkiek sušilti, bet vargiai gaunasi tą padaryti. Reikia žadintis ir pakuotis drėgnus daiktus ir tikėtis, kad kažkur juos galėsiu išsidžiovinti, nes dabar visas dvokiu pelke.
Išsiropščiau iš savo kokono, drugeliu netapau, greičiau įvyko atvirkštinė metamarfozė – žuviažmogiu tapau, arba kitaip „čilavėk amfibija“. Galva pavargusi, kūnas pailsėjęs, tai kaip ir visai nieko jei žuvis negestų nuo galvos. Tiesiog jungiu autopiloto rėžimą, pakuoju brezentą, miegmaišį ir visas kitas šmutkes – kuprinė sukrauta ir kelelis laukia iki stoties.
Kokius tris kilometrus einu su bundančiomis gatvėmis pilnomis mikruškių ir tuk tuk’ų. Ropoju į kalną ir matau prieš akis stotį. Jau iš vakar dienos žinau, kad yra internetas ir kur pasikrauti įrenginius. Einu nusipirkti kokio nors pigaus maisto, kad galėčiau ramia galva naudotis stoties / kavinės privalumais ir būti neišvarytas. Pačiumpu picytę kaip pigiausią pasirinkimą, bet ir ta kainuoja du dolerius. Dzin susimoku ir sėdu zombiškai krauti savo aparatų, nes „tipo“ valgau picą dvi valandas laukdamas autobuso. Kai galva užtrumpinta, tai geriausiai sekasi skrolinti FB, pakeliui skrolindamas bandau įjungti valią, kad kažką reikia daryti. Reikia susirasti autobusą važiuojanti Gvatemalos miesto link. Vos ne vos išsilukštenau nuo elektros stotelės su internetu ir judu į autobusų stotį klausti kas, kaip ir už ką man čia.
Keleivių žvėjai pagavo dar vieną žuvį į savo tinklą ir įlaipino mane į nudrožtą autobiusiuką su visokiomis „nakleikomis“ (lipdukai per gerai skambėtų). Atsisėdu prie durų, kad geriau vėdinčiausi. Basutes įvynioju į maišelį, kad negadintų kitiems keleiviams geros savijautos. Sumoku kokius septynis dolerius (mokėdamas galvoju, ar čia moku pagal durnelio turisto įkainius ar pagal pažengusio vietinio). Kelias neprailgo, tik nuvargino. Pavarų perjungimai kaip per lenktynes ir dar tie reaktyviniai stabdžiai išleidžiant žmones. Jeigu važiavote troleibusu Vilnius – Klaipėda, mane suprasite. Karts nuo karto stebiu, kurioje čia vietoje bus posūkis, kad mane išmestų reikiamoje sankryžoje. Jau matau žemėlapyje, kad čia tuoj bus. Atidaro duris ir pasako, kad šitoje vietoje turiu laukti kito autobuso į Gvatemalos miestą.
Išlipu ir matau, kad visgi veiksmas sukasi ne čia, o kiek toliau. Darau prielaidą, kad visgi visi prekiautojai derinasi prie autobusų sustojimų. Paėjau ir nesuklydau, vsigi čia turiu pagauti naują savo žirgą į miestą. Toks seniokas pradeda kalbėti angliškai ir nurodo, kurioje vietoje stos autobusas (kartais nežinau, kodėl jie tokie paslaugūs). Atsistojau ir tarsi laukiu. Seniokas šaukia, kad štai šitas autobusas važiuojantis į Gvatemalos miestą. Sustoja, įsigiju bilietą ir varau į patį galą smirdėti, o ten jau bazuojasi chebra iš kokios Turkijos ar kitų rytinių šalių. Chebra parodo, kad ir man yra čia vietos, atsisėdu, basutes į maišelį. Prieš pajudant įbėga vyrukas parduodantis vaisius su prieskoniais maišelyje, įsigiju ir pradedu bandyti valgyti nepažįstamus vaisius su prieskoniais. Kelionė gerokai prailgsta, nes važiuojant pro regioną pavadinimu „progresas“ vyksta kelio statybos, tad progresas iš esmės vyksta. Taip ilgai važiuojam, kad net užmiršau kur vykstu, įsijungiu žemėlapį prisiminti. Gerai, už penkiasdešimties kilometrų jau reikiamas taškas. Įvažiuojame į miesto pradžią, laikas išsilaipinti.
Išsilapinus vėl tenka ieškoti, kaip man čia nusigauti iki centro, kad galėčiau prisijungti prie interneto, o tada jau į apgyvendinimo paieškas. Prieš tai reikia užsukti į stoties parduotuvę, kad užkimščiau skrandį bulka ar cukrumi. Įžengus į parduotuvę, apėmė jausmas, kad tik išrinktieji apsipirkinėja super marketuose. Kainos milžiniškos palyginus su lauko virtuve ir už kiek gali pavalgyti, tai neadekvatu. Susiradau porą bulkučių ir seniai krimstų guminukų, žodžiu, sunkioji artilerija skrandžiui. Apsiprekinu ir einu ieškotis būdo nuvykti į centrą. Iš vienos vietos į kitą siuntinėja, kol gerieji taksistai neparodo doros kelio į miestą. Kol susigaudau kaip pereiti į kitą gatvės pusę, praeina geros dešimt minučių. Jau matau, kad autobusas atvažiavęs ir skubu išokti į jį patekimo. Atsisėdu ir pajudam.
Judame lėtai, sustodami kas gatvę, bet visgi judi. Po valandos jau galiu išlipti ir pradedu ieškotis vietos, kurioje kvepėtų waifajaus bangos, niekur nesimato. Po pusės valandos paieškų pasirodo INTERNET, pasižiūriu kainininką (mintyse: vagys). Sumoku už pusę valandos, jungiuosi prie savo pašto, susirandu booking`e hostelį, rezervuoju jame vietą, nusireguliuoju koordinates ir manau, kad esu pasiruošęs kilti neišnaudojęs viso pusvalandžio. Pusė valandos kelio iki vietos, tad pradedu eiti ir greituoju būdu pakeliui nutraukiu vaizdus su mabiliaku. Vingiuotos gatvės klaidina pasirinkti optimaliausią kelią, bet šiaip ne taip esu idealiai punktualus – šešta valanda vakaro ir aš jau vietoje.
Priimamajame pasitinka draugiškas vyrukas, kuris sužiūri mano rezervaciją, suveda skaičiukus į atsiskaitymo aparatą, kišų banko kortelę nusiurbti keturiolikos eurų už dvi naktis. Atlikta. Toliau veda mane per kambarius, kur galėčiau apsistoti, greitai pasirenku, numetu kuprinę ir seku ekskursiją: virtuvė, stogas, tulikai, dušai. Išklausęs išsipakuoju daiktus ir pradedu išnešioti po hostelį, kad džiūtų. Jaučiu kaip kūna atleidžia įtampa ir galiu lengviau atsipūsti.
Užlipu į viršų ir matau, kad sėdi pora draugų. Pagavome, kad tų pačių garsų klausom ir mąstome panašiomis trajektorijomis, tai visas vakaras užsipildė pokalbiais apie festivalius, gamtą, broliškumą. Du prancūzai gyventys Alpėse, vienas yra slidinėjimo mokytojas, o kitas su žmona turi šeimos restoraną. Jie šiuo metu porą mėnesių keliauja po JAV, o dabar mėnesį nori praleisti Gvatemaloje lankydami gamtos stebuklus. Greitai apsikeitėm kvietimais vieni pas kitus apsilankyti. Valanda pokalbio nuvalė moralinį nuovargį ir užpildė džiaugsmu, kad sutikau dar porą šeimos narių.
Kūnas pradeda signalizuoti, kad jau reikia eiti gultis ir jamti miegą už sapnų. Ir aš jau ten.
Sapnas ar vizija, nežinau, tačiau mačiau šviesų protėvių užnugarį, kuris labai mane palaiko gyvenimą. Aš buvau tarsi kanalas per kurį jie gali toliau stebėti besisukantį gyvenimą. Ir tuo pačiu metu išgyvenau, kad esu ne tik šakelė to giminės medžio, bet ir pats medis. Prabudau su stiprybės ir palaikymo jausmu.
Ir lydi jausmas, kad esu kamera per kurią mano protėviai gali toliau stebėti savo tolimesnių kartų tąsą.