Gervuogė, indas – kanadietis ir dambrelio muzika [devintoji diena]

By 2017 spalio 12Gvatemala
Tas geras jausmas, kai guli patogioje lovoje ir jautiesi ramus, kad gali gulėti nors ir visą dieną. Tik mano valios reikalas, kada kelsiuos. Keltis tarsi noriu ir nenoriu tuo pačiu metu, nes taip smagu tūnoti pačiam priklausančiam urvely už kurį susimokėjau pinigus.
Valandėlę pagulėjęs keliuosi, susirenku pradžiuvusius daiktus ir einu pusryčiauti į antrą aukštą. Ant stalo pilna įvairių pripjaustytų vaisių, kepti karšti blynai ir džemas su klevų sirupu, dar matau, kad kavos yra su pienu – neatsisakysiu. Įkirtau pusryčius ir mąstau, kad reikia eiti prasimankštinti po miestą.
 Eidamas užmatau grafičio darbų, kuriuos dažniausiai stengiuosi įamžinti kamera. Karts nuo karto klausiu, kodėl teikiu tokią svarbą grafičiui. Įtariu, kad jis įkūniją tikrą miesto / vietovės dvasią, kuri gyvena toje aplinkoje. O pagauti miesto dvasią, tai tas pats, kas pažinti miestą. Visgi esu gana budrus miesto dvasių medžiotojas, leidžiu sau tekėti miesto gatvėmis / srovėmis, kur suteka to miesto dvasios. Po kurio laiko teko pripažinti, kad čia yra mano kelionės pažinimo matas. Vos tik pagauni tą dvasią, o jinai ima tave ir perkūniją į vietinio realybės poziciją. Pradedi skaityti kodus, persijungi į kitą radijo dažnį, kuriame vyksta veiksmas.
Tęsiu kelionę toliau. Eilinį kartą mane siurbia į turgaus pusę, nes turguje nuolatos vyksta veiksmas, aukščiausiomis pavaromis vyksta išgyvenimo manifestas. Turgus mane užburia, mėgstu nerti į jį visa galva, kad net po to nesusivokiu, kurioje miesto dalyje atsiduriu išlindęs. Gaminamas maistas, parduodami niekučiai, agituojama produkcija – realybės šou ir ne kitaip. Įdomu stebėti turguje vykstančias gravitacijos jėgas: pardavėjas, kuris sugeba kuo garsiau ir labiau pasitikinčiu balsu šaukti ar dainuoti – masiškai traukia žmones. Prekės gali būti visiškas šlamštas, bet energiją, kurią jis skleidžia – užburia padaryti sprendimą. Tuo metu, piešiasi planetų modelis, egzistuojantis turgaus gyvenime: kuo daugiau energijos / masės turi, tuo labiau trauki mažiau jos turinčius ir taip formuojasi turgaus visata.
Nors esu po pusryčių, tačiau užmatau skaniai kepamą maistą. Prisėdu prie vietinių lauko virtuvėje. Jie dažnai pradeda šypsotis ar apie kažką juokauti. Pripratęs, galite tęsti juokus. Išlaukiu eilę, kol iškeps mėsos gabaliuką man, apšlakstys ananasu, pridės svogūno, čili pipiro ir paduos atsigerti šalto limonado. Valgau ir geriu aplinką it kempinė. Pritvinkau. Grįžtu į hostelį ir matau milžiniškas uogas, kurios primena gervuoges, bet dydis nieko panašaus. Įsigiju už trisdešimt euro centų kilogramą milžiniškų uogų ir lapnoju išsitepęs visas.
Grįžtu į hostelį ir lipu į antrą aukštą pasiruošti vietos įrašo rašymui. Noriu, kad diena būtų paskirta padaryti keletą įrašų iš praeitų dienų. Įsijungiu medatyvios muzikos, kuri neblaškytų, bet kryptingai kreiptų mano dėmesį į atsiminimus. Plaukiu per rašymą, atmintis puikiai atgamina emocijas, kvapus, vaizdus ir kitas detales. Kai turiu nusipiešęs atminties žemėlapį, tai lengva per jį vaikščioti ir nepasiklysti. Dienos eigoje reikia sustiprinti dėmesingumą, kad galėčiau kuo detaliau išsaugoti procesus įvykusius per dieną. Geras porą valandų praleidžiu rašydamas, norisi prigulti.
Prigulęs dar pa-no-life-inu tinkluose ir pastebiu, kad visi sutikti keliautojai įsikabinę į telefonus. Pradėjau stebėti save, kodėl aš tai darau? Tapo aišku, kai įeini į nepažįstamus laukus, tai išgyveni stresą ar azartą po kurio norisi namų jausmo. Įsijungus tinklus gali pasijausti, kad viskas kaip namuose. Tai gerokai padidina komforto jausmą, bet iš kitos pusės atima dalį pokyčio, nes visuomet tarsi esi namuose viena koja. Tuo atveju jeigu reikia sudrebinti savo įpročius, protinius pamatus ir išgyventi alcheminę kelionę, tai geriau atsijungti iš šitų priklausomybių. Apmąstymus pertraukia angliškai kalbantis vyrukas iš Kanados. Gulėdami savo lovų apkasuose pradėjome kalbėtis apie savo keliones ir patirtis. Pasirodo, kad šis kanadietis yra gimęs Indijoje, gyvenęs Rusijoje, Malaizijoje, Turkmenistane ir dabar baigęs studijas Kanadoje dirba ten. Suprantu, kad žmogui dvidešimt penkeri, o išgyveno tiek skirtingų pasaulių. Dar kartą persisuko mintis, kad apsisukimų aplink saulę skaičius , nėra lemiamas rodiklis brandoje. Kalbamės apie Anglijos okupacijos žalą ir naudą Indijai, vėliau neriam į kiek labiau moralinius aspektus globalizacijos pasaulyje. Kedename dirbtinio intelekto galimybės ir grėsmes, ką žmogus veiks, kai nereikės rūpintis išgyvenimu. Ar prasmė priskirta prie darbo ar reikės išrasti prasmę / prasmės jausmą iš naujo. Sėkmingai nardome po matricas, bet laikas išnerti ir eiti pasivaikščioti.
Išeinu vienas pasivaikščioti ir užtaikau į hipsterių gatvę, kurioje neadekvačiai brangu vietiniame kontekste. Tai tarsi erdvė pažangesniam jaunimui atsiriboti nuo skurdo maro. Pagalvoju, kad turbūt smagu keliauti po tam tikro lygio skurdą, bet vargu aš pastoviai norėčiau leisti laiką tarp žmonių, kuriems kyla vienas klausimas „Tai kiek gi tu ten uždirbi?“. Kelionėse matau, kad  dažniausiai gyvenama prote, kuris persiprojektuoja į išorę. Prasisuka mintys, o aš sau toliau mąstau apie tai kaip ne globalizacija / amerikanizacija it buldozeris gali nušluoti bet kokį tautos identitetą. Labai svarbu skirti dėmesio savo šaknims, nes tauta be šaknų – silpna tauta. Su tokiomis mintimis praėjau pro šią gatvę.
Grįžtu į hostelį, pasičiumpu indą/kanadietį ir traukiame į miesto centrą per pačias eismingiausias gatves. Po geros pusės valandos nusėdome prie centre esančios lauko virtuvės, kurioje mums susuko tris buritas. Sukirtau, bet dar toli gražu ne sotus, tai persėdau prie šalia esančio vyruko, kuris daro sumuštinius. Bevalgant sumuštinius pajutau, kad mano skrandis sunkiai suvokė, kas per turinys atkeliavo į jį. Skausmas pradėjo raižyti pilvą, todėl sąmoningai pradėjau galvoti, kokie tolimesni veiksmai laukia? Visgi. prognozė apie tualeto paieškas nepasiteisino. Atsistojus nuo valgomojo prasidėjo lietus. Kolega turėjo lietsargį, o aš lietpaltį, todėl nešulapę grįžome atgal į hostelį. Jis patraukė miegoti, o aš į viršų, kur vyko įdomiausios keliautojų istorijos: nuo kalėjimo aštuonis metus iki vaiko gimimo džiaugsmo.
Tuo tarpu groja muzika ir aš pradedu po truputį judėti, mankštintis, kol visa tai neperaugo iki šokio. Kiek gal kam neįprasta šokantis vienas žmogus, bet jaučiausi maksimaliai komfortabiliai priimdamas impulsus, kurie ateina į mano kūną. Gerą valandą leidausi į metidacinę būseną šokio pozicijoje, kažkur mane nunešė judėsys. Vėliau dar su kolegomis iš Prancūzijos leidomes į dambrelių skambesį – tarptautinis orkestras Gvatemalos miesto mansardoje. Visi po truputį pradėjo išsivaikščioti sapnų link. Pasekiau ir aš.
Užsipildžiau savo batareiką tolimesniam maratonui, atsisveikinau su pakeleiviais, suformavome ketinimą susitikti kituose kartuose, kitose šalyse.