Salvadoras ir netikėta draugija [dešimtoji diena]

By 2017 spalio 13Salvadoras
Atsibundu su tuo jausmu, kad reikės kažkur patraukti. Lovos laikas dar toks mielas, bet pasižadėjau kuo anksčiau atsikėti ir sėsti aprašyti dienos įvykius. Ilgai neišsirangęs it žaltys, sukramčiau tą pareigos mintį ir keliuosi iš dviaukštės lovos, kol likę palatos gyventojai saldžiai snaudžia.
Lipu į antrą aukštą, į tą pačią vietą, kur ir vakar rašiau eiles. Džiaugiuosi, kad vienas pirmųjų suskubau prie pusryčių stalo, tad galiu kiek daugiau įsidėti visko, ko vakar nespėjau. Prisikroviau ir lipu ant stogo, kur saulala jau kaitina. Neskubėdamas pavalgau, atsigeriu kavos. Laikas eiti prie rašliavos, kol nepagavo tinginystės ir atidėliojimo dvasia.
Įsijungiu mane nešančių garsų muziką ir skrendu paskui tekstą, rankos dirba it robotukai, retransliuoja prisiminimų įrašus, protas kiek išsteni tiek atkuria pojūčius iš minčių bibliotekos. Kartais tenka tiesiog stebėti kaip mano kūnas sugeba atlikti operacijas, pasyviai jį stebint – nuostabi mašina. Tekstas išsiųstas.
Susikraunu savo mantą, jau pasiruošęs keliauti atsisveikinu, dar kažkiek pažongliruoju su kamuoliukais, ir aš jau kelyje. Traukiu autobusų stoties link, kurią rekomendavo pasirinkti hostelyje dirbantis vyrukas. Nesuklydo, stotyje yra reikiamas autobusas. Mano dėmesį pačiupo keleivių medžiotojas ir nusitempė iki reikiamo autobuso. Įžengiau ir ėjau iki pat galo, kur matau, kad sėdi mano amžiaus vyrukas, tad tuo pačiu gal bus proga paklausti ar teisingame autobuse esu. Patvirtino, kad teisingame, nes pats važiuoja iki namų, kurie yra Salvadoro šalyje. Tada ramiai įsisėdinu patogiau. Vyrukas bandė provokuoti pokalbį anglų kalba, nes kažkiek ją pažįsta. Išsitraukiu mobilų telefoną, pradedu naudoti google vertėją „English – Spanish“. Kažkaip užsimezga draugystė ir pasakojimai apie save ir aplinką iš kurios esame kilę. Autobusas vis pildosi, pastoviai pasirodo performanso nešėjai: dalina saldainius nemokamai (po to prašo pinigų), pristato naujos kartos vaistus, kitas džiovintas žoles ir taip daug kartų, kol visi pradeda dubliuotis ir niekas po to nebeperka – kas pirmesnis tas sumanesnis. Galiausiai įžengia klaunada, kuri, pasirodo, tiesiog paprasti keleiviai, įsigija bilietą ir prisėda į galą šalia manęs (Miško Cirko direktoriaus) – jaučiausi tarsi gavęs patvirtinimą toliau auginti savo cirką. Vykstant nuolatinei rotacijai nusprendžiu nusnausti. Reikia pripažinti, kad tokiuose autobusuose miegoti nėra paprasta, viskas darda, dreba. Kažkaip pavyko pailsėti / ištrinti vieną valandą kelionės. Atsipeikėju ir suprantu, kad jau privažiavome pasienį.
Išlipu iš autobuso, apspinta vanagai pinigų keitėjai, kad galėtų kiek nors suvilginti savo dienos uždarbį. Robertas, su kuriuo susipažinau autobuse, pradeda man gidauti, ką kur reikia daryti. Tai man palengvina dalią, nes nereikia blaškytis dvejojant nuo vieno iki kito posto. Įduodu savo pasą pareigūnams, girdžiu, kad jie žiūrėdami mano antspaudus juokiasi, komentuoja, kažką apie Islandiją kalba. Uždeda antspaudą ir paleidža eiti kokį kilometrą iki kitos šalies sienos. Pasirodo, upė skiria valstybes, todėl tenka pereiti tiltą. Vos perėjus stovi pareigūnas, tarsi parduodamas saulėgrąžas pažiūrį į pasą, jokio antspaudo neuždeda ir paleidžia. Gerai, kai taip paprasta, judame su Robertu toliau iki artimiausio autobuso. Prieš tai jis man parodo salvadorišką maisto klasiką „papustą“, tarsi blynas su sūrio įdaru. Jis valgomas užliejus pomidorų skysčio ir marinuoto kopūsto. Blynas kaip blynas, bet Robertas po trijų mėnesių negrįžimo namo baisiausias išsiilgęs šio patiekalo, tai pačiumpa du ir sumaumoja – gerą apetitą turintis žmogus.
Privažiuoja autobusas, sumokam po keturiasdešimt dolerių centų ir važiuojame iki didesnio miestelio. Trumpai bevažiavę išsiraitome iš autobuso ir Robertas kviečia ateiti į pigių rūbų parduotuvę, kurioje it festivalis vyksta. Užeinu ir aš, pasidedu kuprinę, o Robertas kitus nešulius. Pradedu žiūrinėtis ne rūbų, bet visokiausių daiktų, kurie yra išpardavimui, vartau angliškas knygas, kurios tekainuoja penkiasdešimt dolerio centų – gyvenčiau arti, tai susirinkčiau krūvą knygų. Palaukiu, kol Robertas išsirinks sau rūbus, patariu pasiimti kelnes ir marškinius, vėliau ir batus pasiėmė. Nubėgo į persirengimo kabiną ir pasikeitė iš statybininko odą į tvarkingo pareigūno. Pasiruošę judėti toliau.
Išlendam iš parduotuvės ir pačiumpam tuktuką, keliaujame autobusų stoties link, iš kurios galėsime patraukti sostinėn. Stotyje matome, kad paskutinis autobusas važiuojantis į miestą sausakimšas. Keistos mintys kyla, kai grūdiesi į autobusą su kuriuo teks važiuoti apie tris valandas, ne pirmas kartas pagalvojau. Visgi norėjau patirti tai, kuo gyvena vietiniai, tai maksimaliai glaudžiai galiu prie to prisiliesti. Labiausiai stebina, kai į sausakimšą autobusą dar įlipą žmonės, kurie parduoda maistą. Tikri akrobatikos meistrai, nes sugeba pralįsti pro tokius susispaudimus. Energija silpsta, važiavimas tokiomis transporto priemonėmis vargina labiausiai. Išlipus po trijų valandų atroodo, kad dirbau visą dieną sunkų darbą.
Robertas pasiūlo, nakvoti pas jo sesę. Kažkiek dvejojau, bet mąsčiau, kad reikia priimti pasiūlymus iš vietinių. Neryžtingai sutikau, išlipę turime du persėdimus su mikroautobusiukais. Tuo tarpu pro langus matome užsidarantį miestą, visur spygliuotos vielos it miestas būtų izoliatorius.
 Atvykome iki Roberto sesės, ten prie spygliuotų vartų pasitiko žmogus, kuris su įtarimu įsileido į kiemą. Tada paėjome iki kitų durų, kad pasiektume sesės duris. Vos tik jos prasidarė, mergaitės šoko apsikabinti Robertą ir priėmė kaip savą. Padavė sausainį, vandens, vyno, parodė vietą miegojimui. Šiek tiek turėjau atidirbti – anglų namų darbus padėjau atlikti vienuolikos metu mergaitei. Beužmigdamas padėjau atlikti užduotis ir slinkau ilsėtis ant didelės vaikiškos lovos su tvorele.
Išsekęs, bet gyvas – miegas greitai apgaubė mano sąmonę.