Ugnikalnio bamba ir kelionės gyvuliniais sunkvežimiais [vienuolikta diena]

By 2017 spalio 14Salvadoras
Nubundu didelėje vaikiškoje lovoje – kaip naujai gimęs. Neskubu keltis, kol visi namiškiai neišsivaikščios į darbus, mokyklas ir bus daugiau erdvės svečio dvasiai. Roberto sesė pagamino pusryčius, išspaudė šviežių apelsinų sulčių, jaučiausi laimingas ir priimtas. Valgau ir mąstau, kad reikės ruoštis persikelti į hostelį, pasidėti daiktus. Pavalgęs einu į dušą, po to laukiu Roberto, kol jis palaikys man kompaniją iki mano hostelio, o vėliau iki ugnikalnio viršūnės.
Pajudame iš namų. Kai praeini pro visus įtvarus, apima jausmas, kad išeini į laisvę iš kalėjimo. Jeigu dar darbas būtų nemielas, tai galėtumėm vadintis „laisvai samdomas kalinys“, kuris po darbo grįžta į kalėjimo įstaigą. Palaukiame dešimtį minučių autobusiuko, jis jau prikimštas, tad Robertui tenka važiuoti pusiau išsikišus ir vengti medžių, krūmų ir automobilių veidrodėlių. Mąstau, kad čia kasdienybė nenuobodi, nes visuomet labai arti mirties situacijų balansuoji. Kiek atsilaisvinus atsirado net vietos atsisėsti, taip ir padarėm. Sėdėdamas kur kas geriau matau pro langą negu nuolat remdamasis į stogą. Jau privažiavome reikiamą vietą, mums tenka ne lipti, bet šokti iš dar važiuojančio busiko.
Iššokome ir pradedame judėti hostelio link. Robertas kaip vietinis norėjo žvilgtelti, kur einame. Jausmas toks, kad Robertui būtų žymiai lengviau pagal gatvės pavadinimą surasti hostelį negu pagal žemėlapį. Žiūri į tą žemėlapį ir pasimetęs nesupranta, kur eiti. Nieko nuostabaus, čia visiems žemėlapio skaitymas yra sudėtingas reikalas. Čia net vaikai bando išgyventi stumdydami visokius niekalus, tai ką jau kalbėti apie namų darbus geografijos pamokose. Ryžtingai perėmiau žemėlapį ir jausmą, kad visgi aš valdau žinias ir situaciją, kai reikia priimti sprendimus. Kiek dar abejojantis mano sprendimais Robertas pradeda sekti ir prašo mobilaus pasitikrinti, bet aš jam sąmoningai neduodu ir rodau kryptį, kad reikia eiti čia. Randame hostelį.
 Skambiname į hostelį, niekas neatidaro durų. Vėliau pro langą kyšo užsieniečio galva, kuri ateina atidaryti durų. Sako, kad nėra dabar administratoriaus, bet tuoj turėtų būti. Nieko nelaukdamas pačiumpu vaifajaus kodą ir prisijungęs duodu šeimai žinoti, kad sveikas ir laimingas atsidūriau hostelyje. Pareiga atlikta, dabar atėjus administratoriui duodu savo kortelę, suveda keturioliką eurų už dvi naktis, patvirtinu ir jau esu užregistruotas ir įžemintas. Nuo šios akimirkos porai dienų įleidau šaknis svetimame mieste. Galiu kiek lengviau ir ramiau tęsti savo kelionę su Robertu į kalnus. Palieku kuprinę, atsigeriu vandens, judame toliau.
Vos tik išėjus į gatvę einame lenktyninių autobusiukų trasos link. Kosminiu greičiu sustojęs autobusiukas parodo vairuotojo sugebėjimus. Įlipus skubu sėstis į vietą, bet vairuotojo manevras mane tiesiog nuskraidina iki ten. Taip ir skrendame keletą kilometrų. Robertas jau rodo ženklą, kad reikės jau šokti su parašiutu iš busiko. Ant stabdžių ir trys, du, penki – šokam.
Atėjo laikas laukti dar vieno autobusiuko, kuris priveš arčiau ugnikalnio. Gerą dešimt minučių niekas nepasirodo. Robertas paprašo dolerio, kad galėtų nusipirkti maisto, tad pačiumpa pyrago gabalėlį ir vietinio gėrimo, kuris atstoja visus pepsius ir kolas. Begerdamas supratau, kad visgi pagrindinis ingredientas – cukrus, padaro ypatingu bet kokį gėrimą. Susišvirkščiau gėrimą, pasivaišinau bulka ir toliau sėdu laukti. Išsitraukiau dambrelį, pradėjau skambinti, daviau Robertui išsibandyti. Tai tas pagavo kablį ir nešiojosi kurį laiką – skambino. Matome mūsų autobusas atkeliauja.
Šokame į didesnį autobusą, kuris turėtų gerokai mus užvežti į įkalnę. Besigrožėdamas miesto panorama ir flora judame į ugnikalnio viršų. Robertas eilinį kartą bando mane kalbinti angliškai. Jam šią dieną kur kas geriausia sekasi regzti sakinius. Sako, kad yra prestižas mokėti kalbėti angliškai, pagalvoju, kad kažkada ir pas mus taip buvo. Beveik užkilome į viršūnę, tačiau dar reikia lipti.
Išlipusi mažuma patraukė ugnikalnio link, visgi ne turistinė priemonė tie čikenbusai. Robertas ir aš smeigiam savo kryptį į viršų. Visai yra kur palipėti. Pagaliau pamatome būdelę, ten sėdi žmogus, šalia jo – apsauginis. Pastarasis turi tokio pačio dydžio ginklą kaip ir jis pats. Pasirodo, jog turistams didesni įkainiai negu vietiniams užeiti ant ugnikalnio viršūnės – du doleriai vietoj vieno. Tik atsitiko tokia problema, jog apsiskaičiavome su grynais pinigais. Jei susimoku, tai nebeturime pinigų grįžimui atgal į miestą. Paėmu ir sumokėju, negi dabar grįši atgal. Robertas su savimi pasiėmė tik Gvatemalietiškus pinigus, o Salvadore jų nepripažįsta kaip norint atsiskaityti už paslaugas.
Lipame į kalną, vos už poros šimtų metrų ėjimo išnyra ugnikalnio centras su idealiai gražiu apskritimu. Ypatingas momentas užgniaužė kvapą ir sustabdė visą laiką aplinkui. Tuo metu milžiniški ereliai nardė ugnikalnio vidinėje dalyje. Įsivaizdavau, kad pernykštės gentys galėdavo leisti sau gyventi tokiose vietose, turėti gamtos šokių erdvę po atviru dangumi ir uždaromis sienomis. Užburia nepaprastas jausmas, išsitraukiu dambrelį ir pradedu groti ugnikalniui. Pro šalį vis užsuka vienas kitas turistas, kuriam mažu mažiausiai rūpi pajausti vietą. Man dažnai kyla klausimas, kodėl, apskritai, jie važiuoja į šias vietas, jei vykę porą valandų, įkiša minutei galvą ir grįžta atgal iš kur atvažiavę. Kiek pabuvę, patys grįžtame iš kur atvažiavę, o taip norėjosi kur nors įsikurti ir praleisti porą dienų. Tuo tarpu dar pasirodo pora salvadoriečių gyvenančių JAV. Taip saldžiai pradėjo žadėti, kad jeigu ko nors reikės, tai kreipkis – atviros salvadoriškos širdies ir veidmainiškos amerikoniškos manieros miksiukas. Trumpai šnektelėjome ir prašo manęs prisijungti prie ugnikalnio nusifotografuoti. Kažkaip jiem labai susisiejo, kad Lietuva vis dar okupuota Rusijos ar kaip, bet mane kvietė Putino vardu. Nesiginčiju, Putinas tai Putinas – ir Putinas nori mylėti ir būti mylimas „All You Need is Love, Putin“. Dingo ir šie salvamerikonai nuo ugnikalnio paviršiaus, laikas ir mums judėti.
Leidžiamės į apačią ir suprantam, kad netuirime liaudiškai tariant „šaibų“ susimokėti už transportą. Pasimatuoju žemėlį ir matau, kad apie dvilika kilometrų liko eiti. Man tai kas, galiu eiti ir eiti, bet kolega su per mažom lakierkom, kurios spaudžia jo gležną koją. Jis nuolat kortoja „shoes curshing my feet“, kokį tūkstantį kartų. Čia žmonės minkštesni, pasako jeigu diskomfortą jaučia, nelaiko savyje. Tai nuėjus kokius keturis kilometrus nusprendžiame paprašyti kitų žmonių keleto dolerio centų, gavo ketvirtį dolerio ir mes jau turime galimybę važiuoti. Atvyksta automobilis su priekaba (it gyvuliams pritaikytoje vežti).
Įšokam į priekabą ir važiuojame nuo kalno. Visai malonu, kai pūčia šiltas vėjas nėra nei langų nei sienų, kurios trukdytų stebėti aplinką. Viskas atvira ir pavojinga vienu metu. Avarijos atveju turbūt būna liūdnų scenarijų. Šį kartą saugiai nusileidžiame nuo kalno, toliau lieka aštuoni kilometrai, bet dabar yra galimybė nueiti į banką ir išsiimti grynųjų.
Pradedu ieškoti bankomato mobiliajame telefone ir randu keletą vietų, kur galėčiau išsiimti pinigų. Nei vienas bankomas nevirškina mano swedbank`o kortelės. Kuprinėje esu palikęs dar vieną kortelę, bet neturiu jos su savimi. Robertas nervuojasi, jog negaliu išsiimti pinigų ir pradeda mane tardyti kaip aš, apskritai, turėjau pinigų atvykti iki čia. Man pradeda kilti įtarimų, kodėl jam taip aktualu, kad aš turėčiau pinigų. Aš pradėjau sakyti, gal tada aš grįžtu pėsčiomis, o tu, Robertai, pabandyk išsikeisti pinigų ir grįžti pas savo sesę. Visgi jam šita mintis nepatiko. Bando toliau aiškintis mano finansinę istoriją. Jau ir šiaip galva įsiskaudo nuo jo kortojamų skausmingų pėdų ir etikečių klijavimo „bad boys“, o dar lenda į svetimą kiemą domėdamasis mano finansais. Tad aš įjungiu distancijos ir nepasitenkinimo rėžimą, kad jis čia iš kažkokio išskaičiavimo ar kaip. Nori, kad aš jam kažkaip atsidėkočiau už jo gerumą? Šūdinai pradėjau jaustis dėl tokių žmogaus ketinimų. Tada pradėjau jį spausti, kad eitų į banką ir išsikeistų porą dolerių grįžimui namo. Grįžęs iš banko greitai grįžo nuleidęs galvą, nes turbūt nenorėjo leisti savo pinigų. Labai neskani atmosfera pasidarė. Bet vis dėl to reikia grįžti, jis nori, kad būtume kartu ir nenori paleisti manęs vieno. Tiek to, sutikau dar su juo pabūti. Bandė dar iš žmonių paprašyti pinigų ir gavęs dar kažkiek nupirko bilietą grįžimui į miestą.
Įsėdome į autobusiuką ir pradėjome judėti. Įsijungėm google translator`ių ir per jį susirašinėjome apie anglų kalbos mokymąsi. Atmosfera atslėgo, o mes bežiūrėdami pro langą atvykome iki mano hostelio. Robertas visgi norėjo palydėti mane iki hostelio – let it be. Atlydėjo ir prašo manęs nupirkti jam atsigerti, o aš jam pasiūlau vandens, jam ši mintis nepatiko, nori kažko su burbuliukais. Viešbutyje nieko nėra, tai hostelio šeimininkas idėjo ledukų. Tada nebežinojau, ko jis dar laukia. Tada vėl užsiminė apie bankomato galimybę išsiimti pinigų ir mane skatino paskambinti savo bankui, kad leistų išsiimti pinigų Salvadore. Supratęs, kad nieko negaus, bando prašyti maisto iš restorano, kuris yra šalia. Sakau, kad tai yra brangu ir nenoriu mokėti už maistą iš restorano. Galiausiai pavargstu ir sutinku, kad už penkis dolerius gali išsirinkti maisto, bet restoranas priima užsakymus nuo dešimties eurų. Tada pasakau, kad soriuks, nemokėsiu aš dešimt dolerių už tavo maistą. Žodžiu, nenoriu šiam žmogui toliau žiūrėti į akis. Paduodu ranką ir atsisveikinu. Jaučiuosi prastai dėl galvos skausmo ir dėl tokios situacijos, kai leidiesi kaip su draugu, o po to tam draugui norisi tave išnaudoti.
Einu miegoti, nes žiauriai galvą skauda. Bandau vieną metodiką su skausmu kovoti, kreipti dėmesį į skausmo šaltinį / tašką ir tas skausmas dingsta. Visai sėkmingai sekasi tai daryti. Užmiegu.
Prabundu, dar vakaras, papliurpiu su australu, gyvenančiu hostelyje. Jis parodo, kur yra parduotuvė ir apsirengias išsiruošiu iki jos.
Pradedu eiti ir prasideda lietus, gerai, kad lietpaltis buvo ant kupros ir šiaip šiokia tokia atgaiva po dienos įvykių. Pamatau parduotuvę, užeinu į ją, gana milžiniška, bet viskas taip brangu, kokius porą kartų brangiau negu gimtoje Lietuvoje, o pragyvenimo lygis dvigubai žemesnis, tai toks nesuderinamumas. Maksimaliai susirinku makaronų ir bomžpakių, kad galėčiau valgyti ne vietinį maistą, kurio mano sistema nepalaiko. Už keturis dolerius turiu porai dienų maisto – geras sprendimas.
Grįžtu atgal į hostelį, o ten kas sau prie savo ekranų sėdi, skaito ar rašo. Išsiverdu sau makaronų, ramiai užkandu ir nieko nelaukęs gulu ilsėtis į savo dviaukštę lovą.