Gyvenimas nėra nuostabus, bet mes jame galime rinktis sprendimus, kurie  yra nuostabūs [dvyliktoji diena]

By 2017 spalio 17Salvadoras
Pramerkęs akis matau, kad netoliese manęs dar miega pora australų. Kurį laiką dar neskubu keltis ir naršau skaitmeninėje erdvėje. Ateina laikas, kai iš įpročio skrolinį socialnius tinklus be jokios priežasties. Gera naujiena, skrolindamas visą amžinybę nepasieksi dugno, bet dugnas gali pasiekti tave.
Šoku iš lovos, einu į virtuvę vandens. Vieną, antrą stiklinę, kad prisipildyčiau skysčių karštą dieną. Įsispiriu basutes ir einu pro duris.
Oras gana apsiniaukęs, bet karštį vis vien jaučiu. Nusprendžiau judėti į miesto centrą, kad kiek pasikultūrinčiau, užkąsčiau. Vos tik artėjant prie centro pradėjo ryškėti turgaus kontūrai. Šį kartą turgus apgaubė visus miesto kultūrinius statinius ir it parazituojanti gyvybės forma mito srautu, kuris nukreiptas į kultūrinius objektus. Turgus kaip turgus – turi savo intensyvų dažnį. Dar nesu matęs taip saugomo turgaus kaip Salvadoro miesto. Stovi po keletą pareigūnų su automatiniais ginklais, kai kurie užsimovę ant veidų kaukes. Jausmas toks, kad prieš porą valandų būtų buvęs įvykęs išpuolis ir čia suvažiavo armijos pajėgos užtvirtinti saugumą. Dažnai priimdavau savo šalyje saugumą kaip savaime suprantamą dalyką, o čia net negali pasitikėti pareigūnais, kurie tarnauja ne įstatymui, o instinktui išgyventi ir pamaitinti savo šeimos narius. Toks dviprasmiškais saugumo jausmas. Turguje užmatau papusų blynelius, kurios jau valgau nebe pirmą kartą, gerokai užkandu. Niekuomet ramia širdimi nepraeinu pro kokteilių gamintojus vis sustoju pasiklausti, bet kaip visuomet, mano kalba neranda atitikmens. Ateina į pagalbą jaunesnis vyrukas, kuris kažkiek žino anglų ir išverčia mano norus. O aš tiesiog norėjau paragauti populiariausio koktelio, kurį čia žmonės mėgsta. Padaro kokteilį ir supila į maišiuką, kiek neįprasta gerti, bet pagalvojau, kad visgi gal ekologiškiau negu  kitokia tara. Labai mėgaujuosi naujais skoniais, kyla mintys, kad reikia grįžus namo eksperimentuoti daugiau su vaisių kokteiliais. Kad prisibaigčiau, pamatau vyruką, kuris ledus pardavinėja. Užprašiau vienos ledų porcijos, o tas man įdėjo dvi porcijas. Mėgstu ledus, tai nepakenks. Bevalgant vieną porcija kita pradėjo staigiai tirpti, visi trisdešimt laipsniu temperatūros. Vos ne vos įkertu dvi porcijas ir jaučiuosi užsikimšęs viskuo. Laikas grįžti į hostelį.
Visas suprakaitavęs grįžtu į hostelį, pirma mintis, jog reikia būtinai eiti į dušą ir prasiskalbti savo drabužius. Nedelsdamas einu ir padarau tai. Atsigavęs nuo kaitros ir su švaresniais rūbais sėdu prie rašymo mašinėles padaryti porą įrašų. Pagalvoju, jog reikia pietus pasigaminti, ir taip pusę dienos muilinu iš vieno kampo prie kito skaitmeninio kampo. Žiauriai tingiu ką nors veikti, kai jau pasiryžau sėsti ir rašyti, tai grįžo australų pora iš savo dienos nuotykių. Tad prasidėjo pokalbiai apie regionus, kuriuos teko apsilankyti, darbus, kuriuos dirbame, gyvenimo būdą, kuris limpa arba ne. Dar gera valanda įdomausių pokalbių praslinko nejaučia. Visgi keliautojai yra vienas saldžiausių patyrimų, kuriuos tenka išgyventi kelionės metu. Gali pasitvirtinti ar čia buvo haliucinacija ir tai iš tikrųjų įvyko, kai gauni patvirtinimą, jausmas, kad tai tampa labiau apčiuopiama ir užskaitai, kad tai buvo tikra.
Paėmu save į atostogines rankas, užsimaukšlinau savo kepurę ir sukandęs dantis sėdu rašyti praeitų dienų įvykių. Muzika visuomet gelbsti įeiti į šias būsenas ir nuimti išorinius trikdžius, kurie tokie gundantis palyginus su statiška veikla – rašymu. Dešimt minučių ir aš jau rašyme. Baigiau rašyti dienos įvykius ir noriu atsipūsti.
Pasiėmu bomžpakį makaronų ir pradedu virtis vandenį. Šalia manęs prisėda kiek įgyvenęs tolimųjų rytų pilietis, sakyčiau, kad koks japonas. Pasirodo, korėjietis, kuris plačiausia šypsena mėgaujasi kelione, kuri jau tęsiasi dešimtas mėnesis. Dažnai kartoja, kad toks laimingas, kad gali keliauti. Reikia įsivaizduoti, kad taip ir yra, nes jis išdirbo virš keturiasdešimt metų inžinieriumi vienoje kompanijoje. Tada mano pokalbių kryptis išėjo į tiesę apie darbą, gyvenimo prasmę, apskritai, filosofija. Jausmas toks, kad  korėjiečiai nelabai kelia panašių klausimų, jie tiesiog perfekcionistiškai atlieka gyvenimą ir jų rezultatai įspūdingi vietiniame ir pasauliniame kontekste. Filosofija ir ilgi apmąstymai retai padeda žmonėms būti produktyviems, bet padeda kurti šedevrus ir pamažu tampa vedliu. Dar užprašiau, kad pasakytų, kokį vieną patarimą duotų jaunoms kartoms. Tai korėjietis ramiai pasakė:
„Gyvenimas nėra nuostabus, bet mes jame galime rinktis sprendimus, kurie  yra nuostabūs.“
Su šia mintimi atėjo vakaras ir mano poilsio dienos galas hostelyje.