Kelionė tęsiasi – San Migel miestas [tryliktoji diena]

By 2017 spalio 18Salvadoras
Nubundu penktą ryto ir lipu iš lovos ant klaviatūros. Atsigeriu vakarykštės šaltos kavos ir apsigaubiu darbinę nuotaiką. Praeina pirma valanda, antra, trečia ir vis dar rašau, kol esu gerose sąlygose. Pasigaminu pusryčius, užkandu, papliurpiu su ten gyvenančiais keliautojais ir nenuleidžiu savo koncentracijos nuo rašymo. Tuoj bus dvilikta valanda ir reiks greitu metu dingti iš hostelio, tad dar spaudžiu paskutinį komforto lašą prie klaviatūros. Po penkių minučių bus dvilikta valanda, todėl dar bėgu į dušą, kad atsinaujinčiau ir pasiruoščiau dienai. Pareigos atliktos, keliauju į laukiamąjį, kad turėčiau daugiau teisių naudotis internetu nepratęsus nakvynės mokesčio. Pasiskambinu žmonai, sužiūriu žemėlapio kryptis, pasimatuoju savo kalendorinį žemėlapį, kur būtų gerai dabar atsidurti. Pasiruošęs nerti į tvankų karštį.
Išlindęs iš namų pasižiūriu kryptį ir be nuokrypių autobusų stoties link. Pakeliui praeinu jau kiek pažįstamas gatves, pereinu turgų, įžengiu į gana skurdžią erdvę, kur vargas trykšta iš visų pusių. Glitus jausmas apėmė, kai ėjau per gatve, kurioje, pasirodo, moterys yra prostitucijos gniaužtuose, tad paspartinau žingsnį ir tik praėjęs apžvelgiau situaciją, kurioje ką tik buvau. Įžengiau į miestą – sąvartyną, kuriame supirkinėja metalą, ardo detales (pramoninis rajonas), kur visa pramonė vyksta parduotuvių vitrinose. Jau matau netoliese autobusų stotį.
Įveikiau apie penkis kilometrus, kol nusigavau iki stoties ir įlipu į autobusą. Autobusas gana komfortiškas, palyginus, su tais kuriuos teko išbandyti. Kuo dagiau komforto, tai tuo nuobodžiau, bet nuobodumas, tai mano pasirinkimas – su šia mintimi ir keliauju pro miestą, pro laukus. Žvalgausi pro langą, pastebiu, kad mano kojos netelpa į sėdimąją vietą, o mano kojos dar gana trumpos. Suprantu, kad dydžiai ir standartai yra kiti, tad kažkaip turiu susikompresuoti, kad kitam žmogui leisčiau įsėsti į krėslą, bet vargiai pavyksta tą padaryti. Norėjau diskomforto, štai jį ir turiu. Nuolatiniai įšokantys cirkininkai pardavinėjantys maistą, daiktus, saldainius, religines koncepcijas. Įsigydamas bilietą į autobusą nori nenori nusiperki ir į cirką. Privažiuojame reikiamą miestą – San Miguel.
Neįtikėtinai greitai temsta ir turiu nuspręsti ar noriu likti šiame nepažįstame mieste ar dar kartą sėsiu į cirko autobusą, kuris nugabens dar toliau. Jausmas toks, kad jokiais būdais nenoriu sėsti į transporto priemonę, bet miestas atrodo pernelyg intesyvus mano paties nuotaikai. Apgbautas savo paties nežinomybės tiesiog einu tiesiai. Susirandu žemėlapyje pigesnį hostelį, kur link ir pajudu. Pėdinu pusvalandį per sutemstantį miestą iki to hostelio. Atvykstu iki hostelio, bet jokio ženklo nėra, kad čia hostelis. Einu didelį lanką aplink gatvę, kad prieičiau iš kitos pusės namo. Priėjau, bet vis tiek nieko. Dar kartą darau lanką ir grįžęs į tą pačią vietą pamatau, kad yra anglų kalbos kursų mokykla. Užeinu pasiteirauti ir smagu, kad šitoje vietoje garantuotai kalbės angliškai. Globėjiškai davė wi-fi kodą, kad susirasčiau reikiamą vietą, bet pasirodo, kad jau nebeegzistuoja šita vieta. Tada anglų kurso mokytoja pasiskambino artimiausiam kinų hosteliui ir paklausė, kiek kainuoja naktis. Sako, kad penkiolika dolerių, kiek daugoka palyginus su savo lūkesčiais ir įpročiais mokėti mažiau už hostelį. Permąsčiau tą mintį, kad turiu energijos ir norisi šiandien apsinakvindinti, kokioje nors įdomesnėje vietoje negu hotelis. Einu ieškotis kokio parko ar nuošalesnių medžių. Viskas aptverta, mieste minimaliai vietų, kur žmogus rastų galimybę prisiparkuoti atviroje erdvėje ir pernakvoti. Spygliuotos tvoros ir ginkluoti vyrai mažina norą bet kokioje vietoje apsistoti. Per valandą miesto gyvenimas ištirpo ir visi subėgo į savo narvelius už spygliuotų tvorų. Jausmas toks, kad prasidėjo naktinis žaidimas, kai paleidžiama viena pėlė ir daug katinų pradeda medžioklę. Deja, pėlė buvau aš. Matau kavinę, trumpam prisiglausti ir apmąstyti, kas čia vyksta ir ar vis dar noriu miegoti lauke grėsmingame mieste. Noras vis blėso ir įjungiau suvokimą, kad visgi šiam kartui idealus sprendimas yra nuvykti iki to kinų hotelio, kuriame galėsiu pernakvoti. Dešimta nakties ir dar gera valanda kelio iki hotelio. Beeidamas mąstau, kad gal netyčia pasitaikys vieta, kurioje galėsiu pasikabinti hamaką. Sumąstau, kad reikia kiek į medį palipėti ir ten apsistoti. Pasišviečiu ir matau, kad medžio savininkės skruzdės neįsileis manęs į savo guolį. Tiek to, varau į hotelį. Pradėjo raižyti pilvą, spaudžia šlapimo pūslę, įtarūs žvilgsniai skatina tiesiog ryžtingai eiti iki reikiamos vietos.
Atpėdinau iki motelio priimamojo, ten pasitiko du vietiniai, kurie aprodė man mano kambarį. Įprasta skylė, bet geriausia už ką galiu dabar susimokėti. Lendu į tą skylę. Išsipakuoju daiktus ir kiek pavargęs, kiek pailsėjęs bandau nerti į sapno zoną. Dar kiek paglušinęs save socialiniais prieparatais pasiekiu žiovulį ir aš jau tranzistinėje būsenoje į sapną. Pamąsčiau, kad kasdien turiu tiesioginį skrydį į savo pasąmonės visatą, visgi dar nemokamai.