Miegas negyvenamoje saloje. Svajonė išsipildė, tik sava kryptimi [keturliolikta diena]

By 2017 spalio 19Hondūras
Prabusti motelyje nėra maloniausias jausmas. Kažkokia atmosfera laikosi tose erdvėse po žmonių, kurie čia apsistoja. O gal interjero spragos, kurios padaro jį nejaukiu, tad gulinėti pernelyg nesinori. Keliuosi ir kažkaip ne ta ranka išlipau iš lovos, nes vidinis kompasas visiškai išsiderinęs. Tokiu atveju reikia tiesiog keltis ir mesti save į veiksmą. Lendu į lauką, ko nors valgyt susirasti.
Vos tik pradariau duris – trenkė karščio banga. Toks nepasiruošęs išplaukiu į maisto medžioklę. Pats hostelis vidury kažkokios autostrados, kur zuja mašinos ir pilna dulkių, garso – nieko malonaus. Besiblaškydamas bandau nueiti į parduotuvę. Prasiėjau pro mažą parduotuvę ir suprantu, kad nenoriu jokių miltinių produktų, tik vaisių. Bevaikščiodamas atrandu ant kelio vyruką, kuris parduoda vaisius: bananus ir dar kažkokius plaukuotus dalykus. Pačiumpu gerą kekę bananų ir sauja tų plaukuotukų. Reikia grįžti į motelį pavalgyti, išsidžiovinti brezentą su hamaku, išsiplauti rūbus.
Įžengiu pro motelio duris, iš karto vėsiau dėl veikiančio prieškarinio kondicionieriaus. Kai taip karšta, sunku kažką veikti, nes vos tik pajudi, iš karto tampi šlapias. Kol atvėstu, pakyla darbingumo lygis. Padarau nusimatytus darbus, šoku dar į dušą ir sėdu rašyti naujo įrašo dienoraščiui. Rašymas mane įžemina. Baigė džiūti mano rūbai ir jau beveik reikia bėgti iš motelio, susikraunu viską ir morališkai nusiteikiu eiti iki miesto galo, kol išeisiu į pagridinę trasą, o ten jau susimedžiosiu autobusą.
Išėjęs pagavau ėjimo bangą, kiek karštoka, bet kančios elementas tik stiprina norą judėti. Pakeliui randu užkandinę, kurioje pačiumpu du vietinius sumuštinius su gėrimu. Kiek atsigaivinu ir judu toliau. Priėjęs prie miesto galo pradu gaudyti autobusus. Pirmieji du nesėkmingai nepagauti. Tuo tarpu sustoja vyrukas, kuris nori mane pamesti iki mano keliaujamos vietos. Apsidžiaugiau ir įšoku į mašiną.
Vyrukas kalba angliškai, nors sako labiau, kad ne. Labai stebėjosi, kaip aš galiu keliauti kalbos nežinodamas, o aš tada jam atsakau, kalba tik įrankis. Yra daug komunikacijos būdu: žvilgsnis, rankų gestai, laikysena. Žmogus per ilgus evoliucijos metus sugeba nuskaityti situaciją per mikro sekundės dalį, Kalba tik išradimas, kuris dar taip gerai neveikia kaip DNR spiralėje atspausdinti kodai. Vėliau tęsiame pokalbį apie tautų skirtumus, kokie mechanizmai veikia vienur ir kitur. Pradedu diskusiją nuo to, kad esti tvarkos pasaulis, kuris sąveikauja su šalta įstatymo raide, o chaoso pasaulis nuolatos reaguoja į egzistuojančią situaciją. Lipdau pavyzdžius Europos ir Maroko valstybės, kokius skirtumus sugebėjau identifikuoti. Vyrukas vėliau pasiūlo mane dar toliau pavežti negu pats važiuoja. Man tinka ir mes toliau kalbames skirtumų temomis. Jau artėja miestas ir atsidėkodamas nuperku šalto gėrimo. Pasikeičiam socialiniais kontaktais ir savo keliais patraukiam.
Išlipęs suprantu, kad vėl mane pagavo tranzavimo dvasia ir aš noriu ją tęsti toliau. Bandau vėl eiti iš šio mažo miestelio ant greitkelio ir bandytis pagauti transporto priemonę. Pradedu klaidžioti po visą miestelį ieškodamas išėjimo. Galiausiai tenka bristi per upę, kurios švarumu labai abejojau, ypač šiušklės nepadeda sukurti to jausmo. Panašu, kad išėjau į greitkelį, kuriame žmonės laukia autobuso ta kryptimi važiuoti prie pasienio. Po klaidžiojimu nebenorėjau būti ant saulės, tad nusprendžiau tiesiog palaukti reikiamo autobuso. Belaukiant pasiėmiau maišeliuose parduodamą vandenį ir atkandęs susišvirkščiau visą į savo gerklės šachtą. Kiek atvėsino mano sudėtingą sistemą UAB „Šarūno vandenys“. Artėja autobusas.
Į autobusą pradėjo krauti didelius maišus grūdų ir visokių dėžių, kad galas pasidarė it sandėlys. Atlieku jau dešimtį kartų darytą procedūrą – sėdu į vietą ir ruošiu reikiamą sumą pinigų atsiskaityti už kelionę. Pradėjome judėti ir gražūs vaizdai lydi mano kelionę link pasienio. Jau reikia lipti ir eiti į Salvadoro pasienio punktą.
Centrinės Amerikos punktuose jaučiuosi it turguje, ypač, kai dirbantys žmonės yra su treningais ir turi mažai kompetencijų šioje veikloje. Susimoku tris dolerius ir judu iki Hondūro pasienio punkto.
Hondūro pasienis, ta pati dainelė, netgi toks jausmas, kad pasirenkama ar eiti į pasienio post’ą ar ne, nes postas sujungtas su krautuvele. Užsukau, prieinu savo eilę ir ten nesusišneku su pareigūne, kuri atneša kolegos mobilų telefoną su vertėju, kuriame pasako, kad turiu susimokėti dvylika dolerių. Niekur nedingsiu, reikia mokėti. Einu į kitą vietą susimokėti, o ten chebra kapoja su mobiliais visokius žaidimus ir juokiasi iš visko, bent neslėpia, kad dirba mažai vertės kuriantį darbą. Susitvarkau ir jau matau, kad kviečia į autobusą.
Nieko nesvarstęs lipu į autobusą ir laukiu kol pajudės. Greitu metu pajuda ir jau džiaugiuosi, kad gana greitai viską susitvarkęs nuvyksiu į miestą šviesiu metu. Džiaugsmas ilgai netrunka, nes prasideda kamščiai ir kelio darbai. Tas geras jausmas, kai ne pilną šimtą kilometrų važiuoji keletą valandų. Bet dar geresnis jausmas, kai bando apvažiuoti kelio taisymo darbus šunkeliu, o tada reikia grįžinėti atbūlinę pavara visą nugrybautą kelią, nes nėra kur autobusui apsisukti. Kažkuriuo metu visi lūkesčiai subyra ir gali važiuoti nors ir visą amžinybę, tada dingsta įtampa ir iliuzijos. Tiesiog važiuojam, sutemo ir tuo metu vairuotojui pasirodė, jog geras laikas įjungti muzikos su erotiniais vaizdo klipais. Praeis ir tai.
Pagaliau privažiuojame miestą ir greitai iššokęs bėgu į gamtą puslę atpalaiduoti. Dabar kur kas geriau ir galiu ieškotis kokios nakvynės tarp medžių. Dar buvau pasižymėjęs vieną motelį, jeigu būtų labai pigus, tai imčiau ilgai nesvarstęs. Tad kryptis buvo aiški, turiu eiti į miesto galą, tačiau dar reikia įsigyti užkandos ir vaifajų prisijungti. Prekybos centrą radau, pačiupau dvi skardines alaus vietoj migdomųjų. Vaifajus irgi šalia. Pasidarau bazinius reikalus ir dar nusprendžiu aplankyti miestelio katedrą. Beeidamas pro nejaukią gatvę gavau pasiūlymą padovanoti vyrukams alaus. Šaltai praėjau katedros link.
Katedros parkelyje prisėdu ir atsidaręs alaus tarsi poilsiauju. Tuo pačiu mintys, kad kažkas iš galo gali užpulti. Dažnai tokios mintys lanko šiame krašte, todėl ramiai nesigauna muzikos klausytis, nes norisi girdėti kas vyksta aplink mane. Kiek pasigrožėjęs katedra judu miesto galo link, kur yra išvažiavimas į pietus.
Katedros parkelyje prisėdu ir atsidaręs alaus, tarsi poilsiauju, bet tuo pačiu mintys, kad kažkas iš galo gali užpulti. Dažnai tokios mintys lanko šiame krašte, todėl ramiai nesigauna muzikos klausytis, nes norisi girdėti kas vyksta aplink mane. Kiek pasigrožėjęs katedra judu miesto galo link, kur yra išvažiavimas į pietus.
Ilgai netrukęs priėjau miesto galą, taipogi ten pat užsuku paklausti į motelį, kiek nakvynė kainuoja. Paskaičiavo ir konvertavo į dolerius, tai gavosi solidūs 30 dolerių. Padėkoju ir judu savo kryptimi toliau. Supratau, kad tikrai šiandien glausiuos gamtos prieglobstyje.
Bandau atrasti vietą nakvynei ir žiūriu prie miesto visiško galo yra didelė žiedinė sala, kuri galėtų būti puiki vieta nakčiai. Taipogi svajojau pernakvoti negyvenamoje saloje – šiandien šita svajonė atrodo ranka pasiekama. Radau per vidurį salos du tinkamo atstumo medžius, kad galėčiau pasikabinti hamaką.
Pradėjau kabintis hamaką, brezentą virš galvos, medyje pasikabinau basustes ir dar prieš miegą saloje pakoncertuoju su dambreliu, o žvaigždės tik žybsi, dangus žaibuoja linkėdami man ramios nakties.