Ką daryti, kad būtum laimingas it apelsinas [penkiolikta diena]

By 2017 spalio 21Hondūras
Tas geras jausmas, kai dar taip norisi nesikelti, o palapinėje keturiasdešimt laipsnių. Šį kartą ne išimtis ir su hamaku. Kai esu visiškai ant saulės ir jokio pavėsio nėra, tai norisi tik greičiau susiraityti savo mantą ir bėgti į šėšėlį. Visgi 30 laipsnių rodo skaitmeninis termometras. Greitai apsirenku daiktus ir nesidžiaugiu, kad reikės tranzuoti saulės kaitroje.
Pusiau išsimiegojęs šliaužiu ant kelio vedančio iki pasienio. Pirmas dešimt minučių niekas nestoja, tačiau vėliau sustojo autobusiukas, kuriame sausakimša žmonių ir vairuotojas ragina judėti į galą ir sėstis. Nežinau, kur važiuoja, bet kryptis į mano pusę. Gale sėdintis vyras išsitraukia kramtomą gumą ir pavaišina dviem gabaliukais. Susimąstęs važiuoju ar man duoti pinigų ar ne. Netoli pavažiavus bandau duoti pinigų, jis atmėta mano pasiūlymą ir nurodo pirštu, kur yra pasienis. Padėkoju ir iššoku.
Iššokus kaip vanagai manęs laukė tuktukų vairuotojai. Įprastai numoju ranka, bet vienas įkiriausias nugalėjo mano kietakaktiškumą ir nusprendžiu sumokėti vieną dolerį ir įsėsti. Penki kilometrai kaip ir ne daug, bet sušlapti spėčiau nuo karščio ir žliaugiančio prakaito. Vėjas tik pūčia važiuojant tuktuku, maloniai gaivina. Įdaviau dolerį su priedu ir važiuojame toliau. Penki kilometrai tokie malonūs nors ir per duobėtas gatves. Netrukus privažiuojame pasienį, kur susimokę triračių karietų raiteliai užtvėria mums kelią ir bando mane perimti. Tačiau arbatos palikimas suveikė puikiai – neatidavęs manęs jiems, nuveža iki pasienio. Dar bando mane pasivyti tie atkaklūs dviratininkai, o aš nėriu pro stovinčias fūras ir dingstu iš jų radaro.
Muitinėje, laukiantys eilėje prie pasų antspaudų vietos, stovinėja piniguočiai, kurie su milžiniškomis kupiūromis vykdo mainus. Atsiskaitau su savo pasu ir judu prie mainų reikalų. Pasikviečiu vieną piniguočių ir dar antrą, kad pasitikrinčiau, kokia „stafkė“ už dolerį. Sužiūrėjau, kad iš abiejų tiek pat gaučiau. Gerai, keičiuosi mažą sumą – 20 dolerių ir gaunu kiek mažiau negu turėjau gauti. Aš pats iš tos milžiniškos kupiūros traukti pinigus pradėjau, o tas verkiantis sako, kad komisinis dar jam priklauso. Nemėgsta manęs tokie prekeiviai, nes jų įžūlumą atspindžiu jų pačiu vaizdu.
Kaip ir laisvas, dabar galiu atsipalaiduoti artimiausioje kavinėje. Užsisakau maisto ir gėrimo. Ramiai užkandę stebiu besipildančią kavinę pasienio spekuliantais. Visi laimingi ir atsipūtę – toks ir aš. Susimoku ir pasirengęs eiti penkis kilometrus iki artimiausio miestelio.
Pradėjau eiti ir man taip gera pasidarė, kad mane gaubia tyla. Nuostabus jausmas ištrūkti iš to intensyvumo. Dabar einu ir mėgajuosi kalnais. Laimingas it apelsinas – tik eiti ir mėgautis peizažu ir kaitra. Krūmuose užmatau maitvanagius dorojančius kažkokią dvėseleną, kvapas baisus, paukščiai milžiniški ir aš juos kiek pastebiu neisibaidydamas dvoko. Judu toliau ir jau netoli miestelio sustoja džipas pavėžėti, patraukia ginklą nuo sėdynės ir turiu laisvą vietą atsisėsti. Įšoku ir važiuojam. Per programėlės vertėją paklausia ar ne aš apiplėšiau furisto? Nelabai supratau klausimo prasmės, bet atsakiau, jog nežinau, kas čia vyksta. Padėkojau ir išlipau prie parduotuvės.
Parduotuvėje turėjau palikti savo daiktus ir gavau numeriuką. Pasiėmiau vietinio gėrimo, sėdžiu prie parduotuvės pavėsio. Išgėriu ir matau, kad už manęs kavinė su vaifajumi. Šoku ten, pasiimu picos gabalėlį, prisijungiu ir pranešu šeimai savo vietą ir tolimesnes kryptis. Pasižymėjau vietą, kurioje esu, kad esant nelaimei būtų galimybė lengviau atsekti kryptis.
Bandau ieškotis autobusų stoties ir einu į miesto galą. Stoties nėra, bet stotelė su pavėsiu – tinka. Pačiumpu porą vandens maišelių, susileidžiu vieną po kito ir laukiu autobuso. O ten chebra su grūdų maišais bandys užbombinti galą. Autobusas atvyko ir visi čikėnbuso čikėnai sušoka į jį. Kutkuduojame visi susėdę kaip karšta ir reikia langus pradaryti, nes tuoj nugaišime. Pradedame važiuoti ir vėjo tunelis autobuso viduje daro stebuklus karštą. Porą valandų ir tiek užtenka, kad jaustumeisi kaip pritrenktas prastais keliais su prastu autobusu.
Išlipus reikia sužiūrėti ar visos dalys, ar neišsikratė bevažiuojant. Viskas tvarkoje, kiek reikia pasivaikščioti po turgų ir leistis toliau link Gvatemalos sostinės Managua. Sėdu toliau tęsti nesibaigiančios kelionės po Centrinę Ameriką. Atsiveria nuostabūs ugnikalniai, belieka tik prilaikyti smakrą, kad nunuriedėtų po suolu. Saldūs ugnikalnio ir ežero vaizdai užbūria. Autobusas persipildo ir sąžinė liepia keltis nuo minkšto suolo ir leisti mamai su vaiku prisėsti. Tą ir padarau ir įsijungęs muzikos stoviu it milžinas tarp mažų žmonių viduryje autobuso. Baigia sutemti ir jau mes arti miesto. Pasirodo turgus, tad čia mes ir išsipakuosim.
Naktinis turgus turi žavėsio, nes nesu taip lengvai atpažįstamas kaip svetimtautis ateivis. Reikia ieškotis vietos, kur nakvosiu. Esu nusimatęs vieną – porą kilometrų iki jos. Sparčiu ir būdriu žvilgsniu žiūriu, kad miestas pilnas duobių, kurios gali užgyventi rimtų traumų. Priėjau hostelio vietą, bet jausmas buvo labai šiaip sau, dar paklausęs kainos supratau, kad reikia eiti iki kito. Dar kokie trys – keturi naktiniai kilometrai per judrų miestą. Negaliu patikėti, kad miestas apsikarstęs tokiais kičiškais milžiniškai metaliniais medžiais ir tai tęsiasi per visą miestą. Gal porą šimtų jų. Svarsčiau, kaip tokį sprendimą turi priimti ir kaip jaučiasi dizaineris, kuris sumodeliavo tokį darinį. Pamatau, kad plaznuoja milžiniška Gvatemalos valstybės vėliava ir darau prielaidą, kad čia yra epicentras. Kaip pas mus – Akropolis. Jau netoli, žemėlapyje rodo navigacija.
Užeinu į ramesnę gatvę ir matau du hostelius, vieną iš toliau pasižiūriu, atrodo, kad šis tinkamesnis. Taip ir pasirenku. Pasitinka prie priimamojo stalo darbuotojas. Susimoku už nakvynę ir tada daro ekskursiją po hostelį. Dažnai jausmas toks, kai ateini į aplinką, kur jau daug žmonių užgyvenę, tai tarsi kaip kokiame izoliatoriuje, kur jau yra ore kabančios taisyklės ir hierarchija. O, netgi baseinas yra! Šimtas procentų žmonių įmerkę save į ekranus, kad tik nereikėtų apie kažką kalbėtis. Pasidedu daiktus ir pakalbinu vieną vyruką iš Australijos, pasidomiu apie krokodilus, gyvates, vorus ir bangas, po to pokalbiai vilnija sava vaga. Palieku jį ilsėtis ir einu į bendrą erdvę, kur jau žmonės prasibendravo ir kviečia prisijungti prie pokalbių. Kartais kiek per senas jaučiuosi studentiškom aktualijom, pasidaliname kas iš kur ir visi nusprendžiame eiti alaus atsigerti.
Išėjome, o prancūzijos studentai verkia, kad Gvatemalos kavinėje brangu. Aš jam paantrinu, kad nėra viduriniosios klasės, arba esi vargšas arba turčius. Tuštybės mugė vyksta kavinėje, šoka užpirktos merginos, puikuojasi užsipompavę amigos ir daug manierizmo sklando aplink. Stengiuosi pakalbinti prancūzą, kažkiek gavosi, bet muzika buvo per tranki, kad viską išgirsti. Susimoku už alų ir patraukiu ilsėtis, kol kiti pasirinko kitą vietą pašokti.
Grįžtu į trobą, paguliu dar hamake, įkišu galvą į mobilų ir skrolinu, kol nenuvargau ir nuo to. Einu į lovą ir ilsėtis. Pakranu įrenginius ir labos.