Flirtuojančios padavėjos ir grėsmingas parkas. [šešiolikta diena]

By 2017 spalio 22Nikaragva
Visai įdomus jausmas nubusti tarp daug nepažįstamų žmonių, kurie kažkokiais būdais atsidūrė toje pačioje vietoje. Tarptautinis miegas, kuris vyksta naktį, įvairiausius sapnus sapnuojame. Australietis kengūras, kanadietis klevo lapus, amerikiečiai hamburgerius, o aš – Miško uostą.
Išlipu iš lovos ir žinau, kad šiandien tiesiog noriu nieko neveikti, tiesiog būti hamake ir išeiti lengvam pasivaikščiojimui. Čiumpu paruoštus keliautojo pusryčius – blynas su pagardais ir kava. Valgau kartu su čeku, kuris išėjęs iš darbo keliauja. Dažnai pasitaikanti situacija, kad kas antras čia toks, meta vieną, sėda ant kito – kelionių. Visgi darbai retai leidžia leistis į nuotykius, arba darbas arba nuotykis – reikia rinktis. Kažkur balansas pasiklydęs. Visgi vis daugiau žmonių turi laisvės rinktis nuotolinį darbą, kas leidžia miksuoti keliones su pragyvenimu. Skaniai užkandęs ir papliurpęs gulu į hamaką.
Hamake pradedu žiūrinėti visokias iš/pa/nu kreiptas naujienas, kuriomis užmaitinu savo vaizduotę ir vaidinu, kad jau žinau kaip ten yra iš tikrųjų. Tada dar feisbuką prasuku, ten idealūs gyvenimai su gražiausiais savo viršeliais. Jeigu misčiau tik šitais kanalais, tai kiltų mintys, kad aš šūdinai gyvenu, nes pas mane nėra tokių nuolatinių įspūdžių. Bet ir pats po to kapoju hitines nuotraukas ir iliustruoju koks gi fainas aš esu ir ko aš tik neveikiu. Ir to neveikiu ir šito nedarau. Porą valandų hamake pakrauna nori judėti.
Susitinku dar vieną pilietį iš kanados, kurio šaknys filipinuose, kuris moko hiphopą šokti. Užklausiau apie savo šaknis ir jis atsakė, kad gana sudėtingas klausimas, nes jaučiasi pasaulio žmogus. Kartais ir aš taip jaučiuosi, bet kuo toliau gyvenu tuo labiau matau, kad labai svarbu jas puosėlėti, kad bent jau būtum įdomus aplinkiniams, nekalbant apie save patį.
Vargais galais ir negalais išjudėjau iš hostelio. Varau iki pajūrio, iki ten kokie penki kilometrai. Neskubėdamas stebiu aplinką. Prieinu pajūrį, kuris panašus į apžėlusį krantą. Matau, kad galiu eiti į parką netoliese, taip ir padarau. Pradėjau eiti ir pamatau, kad kažkas šventei ruošiasi, o šalimais grėsmingi vyrukai žaidžia beisbolą. Nelikau nepastebėtas, tai dar nufotogravau juos, kad sukurčiau jaukesnę aplinką. Ištrūkau iš ten ir tada prie manęs sustojo vyras, kuris liepė sėsti į mašiną, nes čia labai pavojingas rajonas. Įsėdau ir jis mane pametėjo iki parko su apsauga.
Parkas įdomus, su lėktuvu į kurį galima įeiti, miniatiūriniai pastatai ir milžiniški baisūs metaliniai medžiai. Šalimais vyko šokiai ir lygiagrečiai vyko protestas jaunimo su dainomis. Prasidėjo smarkus lietus, tad užsukau nusipirkti gėrimo į kavinę ir prisėsti palaukti, kol nulis. Nulijo ir aš grįžtu į hostelį.
Beeidamas iš hostelio užsukau į supermarketą, kuriame įsigijau atsigerti. O vos tik išėjęs prie gatvės prisėdau suvalgyti mėsainį. O ten moteriškės tik kabino mane ir myžo iš juoko į sijonus. Juokas praskaidrino ir mano šiandienos vangią nuotaiką.
Pavalgiau ir jau prie namų. Įžengiau į namus, kiek pabuvau bendroje erdvėje, bet jaučiu, kad nenoriu jokių interakcijų ir nusprendžiau tiesiog eiti ilsėtis kaip ir pridera tokiai poilsio dienai.