Indijana Džounsas pameta kepurę, o kas tada? [septyniolikta diena]

By 2017 spalio 30Nikaragva
Rytas prasideda nuo saulės. Kaitra vis labiau pritvinkdo orą šilumos. Vintiliatoriai be perstojo stumdo karštą orą iš vieno kampo į kitą. Kaip ir norėčiau dar pasivartyti, bet diskomfortas neleidžia to daryti. Reikia spėti iki pusryčių, kad duotų užkąsti blynų su klevų sirūpu ir kavos. Prie pusryčių stalo pasitinku čeką, kuris metė darbą ir jau kurį laiką keliauja po Centrinę Ameriką. Kiek pabendravome apie klimato skirtumus, palinkime viens kitam saugaus kelio. Pusryčiai baigti, reikia ruoštis palikti šiltą guolį.
Eilinį kartą marinuoju laiką hostelyje iki paskutinės minutės, kad galėčiau parašyti tekstą ir išsiųsti žmonai, kad sudėtų į turinio valdymo sistemą. Ta paskutinė valanda yra pati produktyviausia, veikia kaip koks deadline`as. Aprašau, išsiunčiu, susižiūriu žemėlapį ir susirašau su Neringa, kuri šiuo metu apsistojusi Granadoje. Nepamenu, ar apskritai, buvome gyvai susitikę, bet didis džiaugsmas sutikti klajoklį kraštietį. Tad susitarėm, kad susirašysime, kai nuvyksiu iki Granados miesto.
Jau laikas nešdintis iš hostelio, atsižymiu, kad palieku jį, bet dar norėdamas su žmona susiskambinti. Prisėdu po saule kieme ir susiskambinu, aptariam studijos statybinius klausimus, judu toliau pro duris ieškoti bankomato. Einu prekybos centro link, kuriame esu nusimatęs įsigyti maisto ir taip išsikeisti pinigų iš dolerio į vietinę valiutą, kad galėčiau įsigyti autobuso bilietą. Keptos vištos ir atsigerti, tokiu būdu sumažinu lauko virtuvės įtaką savo skrandžio veiklai. Judu autobusų stoties link, kurią pažymėjo hostelio darbuotojas.
Jau matau mikrūškes ir dušmanus, kurie prasitreniravę taip, kad gali visą dieną šaukti aukščiausiomis natomis – čia vietoj tautinių dainų. Pasigavo mane vienas ir tempiasi į mikrūškę. Mane dažnai aplanko paranoja, kad kai taip noriai pagauna, tai nori gauti kažkokį ypatingą atlygį. Turbūt šitas refleksas išsivystė pagyvenus Gruzijoje. Įsėdu, dar matau keletą turistų pro priekį įlipo, užsipildėm ir pradedam judėti. Tarsi kilometrų apie šimtą, bet valandos dvi-trys, kol iškratė mus ik Granados.
Mieguistas išlipu iš autobuso ir suprantu, kad mano mylima kepurė liko ten, o autobusas išvažiavo kažkur. Greitai žemėlapyje susižiūriu, kurioje vietoje autobusų stotis. Pasirodo, kad jų net kokios penkios ir pasirinkęs vieną bėgu iki jos porą kilometrų. Prakaitas žliaugia, pradedu klaidžioti, bet galiausiai pasiekiu stotį ir apsidžiaugęs pamatau reikiamą autobusą. Nieko vairuotojui neaiškinęs įšoku į autobusą ir skubu į savo sėdimą vietą. Bet kepurės nėra ir vairuotojai sako, kad nematė mano sambrero. Tada dar kartą bėgu ristele iki vietos, kur išsilaipinau, visgi gal ten rasiu. Po prakaitu ir nusivylimu nieko neradau. Nukabinęs nosį einu hostelio link, kuris už pusantro kilometro. Noriu kuo skubiau informuoti Neringą, kad atvykau į miestą ir galime planuotis susitikimą. Priėjęs hostelio pažymėtą vietą nieko nerandu, tik du šunys mane aploja. Užeinu į artimiausią parduotuvę įsigyti atsigerti. Jau nori iš buteliuko supilti į maišelį, tad paprašau, kad tiesiog čia išgersiu ir tarą paliksiu. Išgeriu ir paklausiu parduotvės darbuotojo, kur galėčiau rasti šį hostelį. Jis tiesiog bedė į priešais namą, kuriame buvo parašyta „hostel“. Apsidžiaugiu ir einu hostelio link.
Pasibeldžiu į grotas ir mane pasitinka neįprastai malonūs savininkai, kokiais šešiais metais vyresni už mane patį. Tada iš karto suprantu, kad hostelio įvertinimas dešimt balų dėl to, kad savininkai padeda sukurti namų pojūtį ir visos likusios spragos nėra tokios svarbios. Aprodo patalpas, duoda vieni kitiems „penkis“, kad pirmasis Lietuvos pilietis apsilankęs šiame hostelyje. Turiu pripažinti, kad su savo apsilankymu dažniausiai būnu pirmas lietuvis hostelyje, tad būnu mažas ambasadorius įspūdžiui apie gimtą šalį susidaryti. Susirašau su Neringa, kad atvykau ir galime greitu metu susimatyti. Skubu į dušą ir atsišviežinęs galiu toliau klajoti po miestą.
Vos tik išeinu iš hostelio pajaučiu, kad susigrąžinau dėmesį iš rūpesčių į norą grožėtis miestu. Pirmas kelionėje miestas, kuris toks dailus, jaučiasi, kad būta architekto rankos. Mažas pabėgimas iš architektūrinio skurdo į itališko stiliaus salą Nikaragvos centre. Kurį laiką vežė betvarkė, bet kai tai tęsiasi penktoje valstybėje ir labiausiai išorinį identitetą atspindi alaus brandas, tai kažkiek pasiilgsti įvairovės. Su šiomis mintimis judu katedros link, kurioje turiu susitikti su Neringa. Atvykstu ir jau matau ją.
Vos susitikus su Neringa iškėliu klausimą ar mes, apskritai, esame susitikę? Turbūt patys gerai nežinome, nes neįvardijome konkrečios vietos. Prašau Neringos, kad kiek pavedžiotų mane po šį miestą ir pasidalintų savo istorija. Neringa yra skaitmeninis žynys ir savo realybės skulptorius / akrobatas. Retai tenka sutikti žmonių, kurie yra nepriklausomi savo tikrovės kūrėjai, kurių negąsdina sunkus darbas ir ištinkantys iššūkiai.  Neringa rekomenduoja apsilankyti lauko kavinėje, kurioje galėsime paragauti vietinio maisto ir būtinai išlenkti vietinio gėrimo – romo kokteilio. Prisėdame ir pradedame raityti įspūdžius ir rekomendacijas iš kelionės po Centrinę Ameriką. Neringa juda iš pietų, šiaurės link, o aš atvirkščiai, tad procesoriai dirba apdorodami informaciją apie pavojus ir galimybes patirti vietinę dvasią. Gerą laiką apkalbėję ir pasiruošę judėti turizmo agentūros link, kurioje pigesnė kelionė į aktyvų ugnikalnį. Šiandien jau nebedirba, rytoj reikės apsilankyti ir įsigyti. Susitarėm su Neringa rytoj susitikti ir nueiti į turgaus ekskursiją.
Eidamas hostelio link užsimanau valgyti ir užeinu į maisto parduotuvę, kurioje gerokai turiu palaužyti galvą, ką galiu įsigyti, kad nesprangiai pavalgyčiau. Pačiumpu blynų buritoms ir kumpio konservų – nėra tobulas derinys, bet visgi mano pasirinkimas – reikėjo užsiskayti prieš tai. Atsisėdu priešais bažnyčią ir valgau neskubėdamas.
Grįžęs į hostelio dviaukštę lovą, užsirakinu duris, nes esu vienas gyventojas šešiaviečiame kambaryje. Gulu į lovą ir bandau miegoti, kažkas pasibeldžia į duris, kad dar papildymas į kambarį. Vyras apie keturiasdešimties metų bus mano kambariokas. Grįžtu į lovą, niekaip nepavyksta užmigti, labai jau karštą, tai vartausi kokias penkias valandas ir neužmiegu, o rytoj susitaręs į turgų, tai pradėjau nerimtauti, kad būsiu per karščius neišsiilsėjęs. Einu paprašyti, kad kondicionierių įjungtų, bet ši paslauga kainuoja dešimt dolerių, – apsieisiu. Einu į dušą, kad atvėsčiau ir žmonos rekomendacija sušlapinu antklodę.