Susitikimas su Motina žeme [aštuoniolikta diena]

By 2017 spalio 31Nikaragva
Jausmas, kad porą valandų išmiegota. Keliuosi kartu su nakties svečiu, kuris atsibeldė, kai jau buvau užmigęs. Pasilabiname ir einame kartu pusryčiauti. Pradėjome prisistatinėti, pasirodo, jog mano kambariokas yra keliautojas pianistas iš Turkijos, gruziniškų šaknų. Labai šviesus žemės gyventojas, kad net sunku jam pačiam nuslėpti tą džiaugsmą, kuri nešiojasi. Atneša mums pusryčius, omletą, kavą ir sultis. Kol bendraujame apie kelioninius reikalus dar į pokalbį įskrenda tvirto sudėjimo kanadietis, lenkiškų šaknų, organiškai tęsiame Centrinės Amerikos liniją. Ilgai neprikalbėjęs judu Neringos namų link, nuo kurių pajudėsime iki turgaus.
Greitu žingsniu atpėdinu iki Neringos ir mes pajudame į turgų ieškoti žuvies vakarienei. Dar nepriėjus jo su šaltkrepšiais prisistato du vyrukai, kurie parduoda krevetes ir omarus. Neringa ekspertiškai prarinko, apžiūrėjo, suderino kainą ir pačiupo krevėčių maišelį. Judame turgaus link ir ieškome moterytės, kuri ant galvos nešiojasi dėžę su karštomis bandelėmis. Paieškos nevaisingos, todėl patraukiame iki žuvų turgaus, o tuo tarpu Neringa sustoja ir pradeda rankioti salotoms ingridientus vakarienės patiekalui. Užeiname į žuvų muziejų, kuriame žuvų ir kvapų įvairovė. Jie mane verčia kiek laikytis saugaus atstumo. Žuvys nematytos ir nepažintos, Neringa pasitaria su manimi, bet kokybiško atsakymo negauna, nes tas „taip“ ar „ne“ tiek pat vertingas kiek ir „nežinau“. Pritariau Neringos sprendimui ir jau moterytė vietoje doroja dvi žuvis, kad galima būtų pašauti ir kepti – žuvies paruošimas visgi nėra pati maloniausia dalis. Kol doroją žuvį žvynai tik laksto po visą turgų, neaplenkia ir mūsų. Kaip ir apsirūpinome kultūrinei vakarienei. Išeidinėdami iš turgaus dar pačiumpame vietinių gėrimų plastikiniuose maišeliuose ir siurbčiojame vėsindamiesi nuo karštos saulės. Reikia žuvį įmesti į šaldytuvą ir keliauti į antrą programos dalį – kapinių miestą. Tuo tarpu, kol Neringa namo neša žuvį, aš einu įsigyti ekskursijos po aktyvųjį ugnikalnį.
 Susitinkame pusiaukelyje ir judame kapinių miesto link, prie kurio Neringa viena neprisiruošė nuvykti. Dviese kiek jaukiau vaikščioti po kapines. Karštis muša visu pajėgumu, bet valingai judame. Išnyra kapinės, drąsiai žengiame į vidų. Jos visgi ne lietuviškos, nekasa čia į žemę, o stato daugiaaukštes kriptas. Kas galėjo sau leisti daugiau, tai mini katedras išsistatė, čia ir prezidentas ilsisi ir turbūt visi likę vietos gyventojai čia planuoja pailsėti. Bevaikštant po kapines užpuola micro skruzdės su macro skausmo užtaisu. Negaliu patikėti, kad tokia maža taip mane gali įskaudinti. Neringą dar labiau užbombordavo, tai privalėjome gerokai spartinti žingsnį nuo skruzdžių teritorijos. Ilgai neužsibuvome, nupėdinome iki centro pasigrožėti įspūdingomis kriptomis ir pamatyti keturaukštę. Lendame lauk ir paliekame skruzdes toliau saugoti ramybės.
Karštis toliau pulsuoja ir varo mus į pavėsinę pasiimti kažko gaivaus atsigerti. Neringa užsako populiaraus gėrimo su ledo gabalu, kuris vos ne vos tirpsta, reikės palaukti, kol prasiskies. Gerdamas supratau, kad dar labiau noriu gerti dėl cukraus kiekio kokteilyje. Pasiimu ant viršaus dar vieną saldų gėrimą, pasirodo, kiek mažiau saldus. Pirmos dienos ekskursija skaniai praėjo, Neringa traukia padirbėti prie projektų, bet prieš tai dar parodo, kur užlipti į varpinę.
 Prie varpinės susimoku vieną dolerį ir lipu. Sraigtiniais laiptais pasiekiu viršų, atsiveria jauki panorama. Apvaikštau aplink varpą, padarau keletą nuotraukų ir sėdu medituoti prie jo. Iš apačios triukšmingai atropoja anglakalbiai ir skambina varpu man prie galvos. Parašyta visomis kalbomis, kad neskambinti, bet turizmas-terorizmas turi savo taisykles. Kažkaip pasijutau, kad palietė mane šitas jų veiksmas. Viduj užvirė pyktis ir sulaukęs, kai patys palįs po varpu pats truktelėjau virš galvos esantį varpą. Po to galvojau, kad ir aš geras durnius. Silpnumo akimirka apėmė ir nieko negalėjau padaryti. Po  to atbėgo varpininkas drausmindamas, kad neskambintume daugiau. Visi nusileido, sėdau į netaisyklingą lotuso pozą ir pasileidęs muzikos stebėjau miestą – gražus patyrimas. Laikas spaudė grįžti į hostelį, išsiskalbti drabužius ir pajudėti ugnikalnio ekskursijos starto pradžios link.
 Greituoju žingsniu grįžtu, pradedu skalbti drabužius, tuo pačius šlapius drabužius užsidėjau ant savęs. Per dešimtį minučių ant tokios saulės viskas išdžius. Beišeidamas sutinku kambarioką pianistą, kuris grįžinėjo iš pasivaikščiojimo ir nusprendė, kad nori prie manęs jungtis. Tad teko iš karto mums spartesniu žingsniu pajudėti ir pradėjome kalbėtis apie apylinkių grožius ir vietas, kur galima būtų nuvykti ir kaip suderinti šias keliones. Priėjome reikiama paėmimo tašką, pianistas susimokėjo už kelionę aštuonioliką dolerių ir dar pasipildę vandens atsargas. Sulaukiame autobusiuko.
Įsėdam į autobusiuką ir dar laukiame dar poros žmonių, kurie turėtų prisijungti prie šios ekskursijos. Tuo tarpu su pianistu pradėjome kalbėtis apie evoliuciją, kosmosą ir kokia galėtų būti dieviška logika. Kaip saldainis pagardinęs vakarą buvo šis alchemiškas pokalbis apie tai kas vyksta už pirminių realybės / iliuzijos sluoksnių. Tuotarp įsėda viena olandė ir izraelietis su kuriais kartu pradedame važiuoti iki ugnikalnio. Saulė leidžiasi, o pianistas tik mėgaujasi debesimis ir tuo pačiu gailisi, kad negali įamžinti savo kamera. Matome jau ir ugnikalnį į kurį kilsime.
Stojame į eilę prie ugnikalnio, kiek palaukę jau ir mes išlipame ir pradžioje eksursijos vedlys nusiveda naktį pristatyti kraštovaizdžio, kurio nei kiek nesimato, bet davė darbo vaizduotei. Išklausome ir tarsi kažkie pagavome bendrą kontekstą, kokią svarbą turi ugnikalnis šiam kraštui ir kokias apeigas atlikdavo. O dabar jau laikas lipti į ugnikalnio šerdi pasižiūrėti.
Privėžė iki pat ungikalnio kraterio, pulkas žmonių išlipo ir jau matosi, kad krateris šviečia raudona spalva. Neskubu artėti prie kraterio krašto, nes jau mane užbūrė šitas milijonus metų vykstantis procesas. Sakrališkai lėtai artėju prie krašto ir su jauduliu žvelgių į vidų. Laikas trumpam pasitraukė už ribos, visą mane apgaubė amžinybės jausmas, kuris nepaleido keletą minučių. Viskas, ko norėjau, kad visas šaršalas nutiltų ir leistume sau išgirsti garsą sklindantį iš vidaus. Vos tik magija kiek atleido, padariau keletą nuotraukų ir toliau žvelgiau į centrą netekęs amo. Dūmai tik kyla, viduje palengva kaista lava. Grupei buvo skirta tik penkiolika minučių dėl pavojingų dūmų. Likus dviem minutėms pradėjau groti ugnikalniui dambreliu ir matau, kad šalia stovinčius sukabino garso ir vaizdo bėgis, kad net raginimas sunkiai atplėšė nuo šios sintezės. Dar paskutinis mečiau žvilgsnį ir padėką Motinai Žemei.
Įsėdame į automobilį ir išvažiuodami dar kurį laiką tylime. Didingas vaizdas palietė mūsų gyvenimus ir žodžiais neatpasakosime vieni kitiems, kas iš esmės įvyko. Kiek nutolę pradėjome kalbėtis iš kur esame ir ką veikiame. Bet šis įvykis mane perkeitė ir norėjau kiek ilgiau pabūti ir išgyventi tą pojūtį nepermalant su buitinėmis kalbomis. Privažiavome miesto centrą išlipęs žingsiuoju link Neringos, kuri ruošia vakarienę.
Prieinu prie viešbučio durų ir skambinu į duris, niekas neskuba ateiti tai prisijungęs prie interneto parašau Neringai, kad atidarytų duris. Smagu užeiti į viešbutį su dideliu vidiniu kiemu. Neringa kviečiasi užeiti į virtuvę, kurioje dar sukasi vokiečių porelė. Žuvis pašauta, krevetės  pamarinuotis, salotos beveik paruoštos, tai man belieka tik atsidaryti alaus ir užimti besimėgaujančio poziciją. Tuo tarpu persimetame pokalbiu su vokiečiais, kurie keliauja po Centrinę Ameriką. Daugelio keliautojų likimai panašūs, mano – ne išimtis. Jau žuvis paruošta, paskutiniai Neringos potepiai ir nuostabiai atrodantis maistas keliauja ant stalo. Prie stalo sėdime keturiese, tik maisto kategorija ne ta pati: Neringa ir aš valgome prabangią prancūzišką vakarienę, o vokiečiai – studentiškus makaronus. Neringos patiekalai taip suskambėjo, kad tapo vinimi visos maisto kelionės. Negalėjau atsigardėti kaip pigiai ir kokybiškai galima mėgautis tokiose šalyse. Pavalgę keliaujame plauti indų ir dar tęsiant vakaro programą sėdame į buržujaus krėslus su kokteiliais rankose. Ilgai šita idilė man nesitęs, bet kol tęsiasi tegul tęsiasi.  Sėdime ir bendraujame apie savo šalį, partizanus, protėvius, darbą, svajonių gyvenimą, dalinimasi informacijos, maistą, kultūras, skaitmeninius klajoklius, iššūkius – gera valanda praskriejo nejučia. Raginau Neringą dalintis savo kasdienybę ir įžvalgomis, kokios jos bebūtų – tai gali būti kai kuriems žmonėms išsigelbėjimo ratas ar įkvepiantis pavyzdys. Ilgai laiko netempęs pradėjau krutėti ir judėti iš krėslo, nes žinojau, kad Neringa dar naktinės prie kompo.
Dar gerų porą kilometrų iki hostelio, paskutinį kartą nuskenavau naktinį miestą ir žengiu į daugiaaukštį kambarį, kuriame žymiai karščiau negu lauke. Tad remdamasis vakar dienos patirtimi susidrėkinu patalinę ir apsigaubęs bandau užmigti.