Kai aplanko nuotykių dvasia [devyniolikta diena]

By 2017 lapkričio 1Nikaragva
Pagiringas rytas šalanga varanga šaras lovoje besiranga. Taip tingiu keltis, kad pramiegu ir pusryčių laiką, o dėl pusryčių įprastai pasistengiu. Žiūriu mano kolega pianistas taipogi ilgai lovoje besivarto. Pirmas išlipu iš lovos ir jam buvo paskatinimas atsikelti ir užklausti ar vis dar gausime pusryčius. Nuėjau paklausti, ir špygą marinuota, teks kažkur kitur ieškotis grobio. Mažų mažiausiai noriu sėsti ir aprašinėti praėjusios dienos įspūdžius, kai dar šiandien diena taip fiziškai sunkiai prasidėjo. Noriu nenoriu, sėdu ir rašau. Gerą valandą atspausdinęs klaviatūra užsidirbu pusryčiams. Susirenku visus daiktus, paspaudžiu ranką pianistui iš Turkijos ir einu savais keliais.
Neringa rekomendavo nuvykti į salą už ne pilno šimto kilometrų. Ta sala man pakeliui ir aš pėdinu iki autobusų stoties, iš kurios veža į Riveros miestą. Bandau atrasti stotį, bet ji kažkur persislinko, tad tuo tarpu ratus padaręs nusiperku porą ledų porcijų ir dar pagaunu bandelių pardavėją, kurios vakar su Neringa neradome. Įsigiju karštų bandelių, labai saldžios ir skanios. Pradėjau klausinėti praeivių, kur galiu rasti autobusus ir man nurodo pirštu kryptį. Vos pereinu tiltą, matau jau laukiančius autobusus. Iš tolo mane šaukia vyrukai, todėl skubu link jų, kol dar nepajudėjo. Autobusinės pirtys visuomet gerai nuteikia. Netrukus pajudame, karštis prasipūčia pro atidarytus langus. Gražus peizažas pro langą neištempia važiavimo iki begalybės, o gal aš tapau kantresnis. Protarpiais įlipa cirkininkai prekeiviai, kurie jaučiasi it žuvys stiklainyje.
Keltas pajuda, per vidų perbėga nuotykio pojūtis. Palieku savo daiktus viduje ir išskubu į denį, kad galėčiau žiūrėti kaip artėjame iki ugnikalnio salos. Keltą blaško pakilusios bangos, kyla purslai, o besileidžianti saulė apšviečia viršūnę. Visas šitas derinys nuneša už mano džiaugsmo ribų, o aš tik stoviu įsikibęs į svyruojantį laivą ir negaliu patikėti, kad taip gali būti. Kilo mintis, kad tokią ekspediciją reikia kartoti su draugais kitoje pasaulio vietoje. Leidžiu sau mėgautis gerą pusvalandį, vėliau stengiuosi įamžinti telefonu fragmentą patyrimo, kurį pavyko išgyvenau. Tada prisijungė kiti keliautojai ir kokie penkiese stovėjome tylėdami prisilietę prie absoliutaus grožio. Netgi svetimus žmones suartina tokie neįtikėtini patyrimai. Pradėjome kiek labiau kalbėtis ir dalintis džiaugsmu būnant šiame paveikslėlyje. Saulė nusileidžia ir mes jau beveik priplaukiam salą. Tuo tarpu vienas iš įgulos narių apsivynioja virve ir šoka į vandenį, neatrodo labai saugiai, bet turbūt daro dešimt kartų per dieną,  tai žino ką daro. Prisiparkuojame ir išlipame saloje.
Žemėlapyje matau, kad po poros minučių būsiu centre ir reikia šokti iš autobuso, kol toliau nenuvažiavo. Iššoku ir matau, kad iki kelto man dar geri penki kilometrai paeiti. Šią susisiekimo sprągą sprendžia tuk tuk dviratininkai, kurie pelnosi iš tingių ir persikrovusių turistų. Eilinį kartą išlipęs po ilgo sėdėjimo negaliu neprasiėjęs vėl sėsti ant sėdynės – privalau prasivaikščioti. Porą kilometrų paėjęs, atsimušu į žmonių kolonos galą, kuri lydi vėlionį į paskutiniąją kelionę. Atsitraukiu į patį kraštą ir paspartinęs žingsnį išsiveržiu į priekį, tad kilo mintis, kad gal labai nepagarbiai elgiuosi šio konteksto rėmuose. Nesiblaškau, tiesiog vis tolstu ir tolstu nuo visos eisenos. Prieinu keltą ir bandau rasti bilietų pradavėją. Iš dešimto karto pavyksta surasti ir įsigyti, nustebina, kad valandos kelionė kainuoja vos du dolerius. Turiu dar dešimt minučių, apsivaikštau aplinkui ir einu prie kelto, kuris tuoj tuoj turi išplaukti. Ristele pabėgu, kad neišplauktų be manęs. Iššoku ir plaukiam.
Pirmos mintys, kad reikėtų išsinuoti motorolerį ir leistis į naktinį tūrą po mažai apgyvendintą salą ir radus gražią vietą pasikabinti hamaką. Bet nuovargęs kūnas nori poilsio, o protas nuotykių. Kiek laiko pavaikščiojęs po salą visgi nusprendžiu susirasti vietą miegui Užsuku į krautuvę apsipirkti maisto prekių. Tada žemėlapyje pradedu žiūrėti, kur man čia palipėjus pasikambinti hamaką. Pradėjau eiti ir matau, kad visur aptverta ir nėra galimybės patekti ant ugnikalnio šlaito. Tamsa ir laukiniai šunys nepadeda to padaryti. Ilgai nesivarginęs grįžtu į miestą ir užsuku į pirmą pasitaikiusį hostelį. Susimoku dešimt dolerių, pasidedu daiktus ir einu dar pasiblaškyti per labai jaukų mažą miestelį, užsuku į greito maisto užkandinę, užsisakau saugų pasirinkimą – burgerį su bulvytėmis ir žiūriu beisbolo varžybas per televizorių. Pavalgęs išlendu į lauką dar pabūti, matau, kad vyksta salės futbolo varžybos. Gerą pusvalandį stebiu, kaip aistringai žaidžia futbolą nikaragviečiai. Pasimėgavęs dienos nuotykiais ir įspūdžiais leidžiuosi miegoti į hostelį.
Hostelyje nėra elektros, tik vienas pakrovimo punktas, įstatau ir palieku mobilų krautis ir lipu į antrą lovos aukštą. Kiek permąsties dienos įspūdžius laimingas užmiegu.