Be pinigų, tarp dviejų sienų įstrigęs. [dvidešimta diena]

By 2017 lapkričio 7Kosta Rika
Prabudau nuo stipraus tropinio lietaus. Mėgstu lietaus ir skardos draugystę, tad dar leidžiu sau mėgautis. Nežinau kiek valandų, esu palikęs mobilų krautis kitoje erdvėje, todėl aktualu žinoti ar neprašausiu į pusryčius. Šoku iš lovos antro aukšto ir einu į bendrą erdvę pasižiūrėti, kas per situaciją su maistu. Pasižiūriu į mobilų ir tampa aišku, kad gerokai per anksti dar, tad šilčiau apsirengiu ir sėdu rašyti dienoraštį.
Berašydamas stebiu kaip dešimt darbininkų įrenginėja naują namą. Kaip skruzdeliukai pasiskirstę darbus plušą britų savininkams. Jeigu patys nerasime galimybių išpildyti savo svajonių, tai mus įdarbins kiti pildyti jų svajonių. Mąstau, kad vietiniams gerokai sudetingiau atrasti motyvacijos siekti kažko, kai daugelis iš jų it miliardieriai leidžia laiką: po palmėmis su šviežiai spaustomis sultimis ir maudydamiesi šiltoje karibų jūroje. Mano mintis pertraukia pusryčių kvapas ir aš judu užsakyti savo norimo patiekalo. Pasirenku kiaušinienę. Po kelių minučių atneša arbūzų gabalėlius sudėtus į lėkštę, kol arbūzas tirpsta burnoje, atkeliauja mano kiaušinienė. Pusėtinai sočiai užvalgęs tęsiu savo dienoraštį. Tuo tarpu kol rašau, nusileižia tropinis lietus, kuris suteikia papildomo prieskonio. Oras nesitaiso ir mano galvoje rezgasi nauji planai. Norėjau išsinuomuoti motorolerį ir aplink salą palakstyti, bet sunkūs debėsys ir stiprus lietus sako: „laikas judėti į Kosta Riką“. Baigiau rašyti ir rengiuosi pajudėti iš hostelio. Susirinkau daiktus, atsisveikinu su personalu ir judu kelto link.
Išjudu iš hostelio užsimaukšlinęs lietpaltį, žinau kryptį. Dar su abejonėmis mąstau likti kiek ilgiau saloje, bet lietus grąžina mintis toliau tęsti kelionę į Kostą Riką. Matau, kad pasiruošęs išplaukti, tai ilgai nesvarstęs šoku į jį su mintimis, kad labai norisi kada atvykti ilgesniam laikui į tokią salą. Žmonės užpildė keltą, liko dar vienas iššūkis kroviniam sunkvežimiui įsiparkuoti tarp dviejų lengvųjų automobilių, kai likęs tarpas yra vos po dešimt centimetrų iš abiejų pusių. Visas keltas įnirtingai įsitraukęs į parkavimo procesą. Vos ne vos įstatė ir paliko žmones lįsti pro automobilio apačią, kad pasiektų sėdimas kelto vietas. Pats lipau ant sunkvežimio stogo pabandyti perimti keliautojų kuprines, kad paprasčiau būtų jiems pralįsti, bet nepasiekiu to padaryti ir grįžtu į savo vietą, kol neįlūžau į stogą. Visi vietoje ir pradedame judėti iš uosto į žemyninę dalį.
Tolstant iš salos stebiu tuos aukštus vulkanus, kurie šiandien atrodo penkis kartus mažiau įspūdingi. Dingo saulė, dangus pavirto į pilkumą,  stebiuosi kaip skirtingai jaučiausi vakar dieną ir šiandien žvelgdamas į šiuos vulkanus. Mikro klimatas saloje akivaizdus – vulkanai surenka lietaus lašus. Vandens telkinio viduryje kur kas geresnis oras. Blankus laikas kelte praslenka gretai. Priplaukėm kitą krantą ir visi keliaviai po truputį palieka savo sėdimąsias vietas, taipogi ir aš seku paskui juos.
Po vakar dienos įspūdžių it pagiringas laikas, kai viskas kiek meloncholiškiau ir pilkiau. Praneriu pro taksistus ir bandau surasti penkis kilometrus įveiksiantį autobusą. Netoliese ir autobusas laukia kelto keleivių, šoku į jį. Pajudame į miestą, kelionėi ilgai netrukus tenka lipti ir rasti būdą kaip išsiimti grynųjų pinigų iš bankomato. Tik vienas bankomatas, kuris su mano kortele nedraugauja, peržiūriu savo žemėlapyje ar yra dar bankomatų prie pasienio – randu. Pradėjau judėti miesto išvažiavimo link, kad galėčiau pagauti autobusą. Po trijų kilometrų priėjau miesto pabaigą ir randu stotelę / maisto užeigą. Geras dešimt minučių nei vienas autobusas nepravažiuoja, tad bandau lygiagrečiai tranzuoti. Tranzavimas bevaisis, bet po penkiolikos minučių atvažiuoja autobusas, nutraukęs tranzavimą šoku į jį.
Susižiūriu, kur važiuoja autobusas ir matau, kad jis nevyksta į reikiamą vietą, bet visgi pakeliui pasienio. Susimoku iki posūkio. Dešimt minučių kelio ir jau privažiuojame jį. Iš sulėtinto autobuso iššoku ir einu prie kelio, kurio kryptis – Kosta Rika. Atsistoju laukti bet kokios judančios transporto priemonės. Tuščia, niekas nevyksta iki Kosta Rikos pasienio. Tik stovi vyras su sunkvežimiu ir tvarkosi savo reikalus. Tiesiog pradedu eiti kryptimi sienos link. Su manimini pradeda judėti ir sunkvežimio vairuotojas, kuris pristabdo ir ragina mane lipti. Nesispardau ir lipu. Jau nebe pirmas kartas, kai esu automobilio salone, kuriame tiek apkrauta daiktais, kad nėra net kur kojos pastatyti. Šis atvejis ne toks jau sunkus – radau kur kojas įkišti. Kelias vingiuotas ir visgi gražus – laižantis Nikaragvos ežero pakrantę. Netrukus privažiavome sunkvežimių kontrolės punktą tad lipu lauk.
Pasižiūriu, kiek liko iki sienos – 5 km. Pradedu eiti ir stebėti, kokie pastatai ir koks neįprastas gyvenimas vyksta pasienyje. Žmonės ne ten, kur gražu, bet ten kur gali išgyventi, o nuolatinis keliaujančių srautas geba išmaitinti visą miestelį. Pakeliui sustoja vyrukas, kuris nori mane pametėti – visas laimingas, kad gali mane pavežti porą kilometrų. Persimetame keletą angliškų ir ispaniškų žodžių, bet emocija stipresnė negu kalbos barjeras todėl tiesiog pasidžiaugiam gyvenimo netikėtumais. Privažiavus pasienį ir lipu toliau žygiuoti iki punkto. Iš tolo atbėga vyrukas, kuris siūlo autobuso transportą, kaina gera, tik aš beveik neturiu grynųjų pinigų ir sakau, kad kitoje pusėje pasienio matau bankomatą ir bandau nusiimti, bet aptarnauja tik visa korteles, o maniškė nepriimtina – vadinasi, reikia pereiti sieną ir ten toliau ieškoti.
Pasienis. Eilinė procedūra: paduodu dokumentą, jei nekyla klausimų ir problemų, tai deda antspaudą, šis kartas ne išimtis – leidžia peržengti Nikaragvos sieną. Perėjau, ir ieškausi bankomato, kuris jau prie Kosta Rikos kontrolės punkto. Randu jį ir bandau nusiimti pinigų – atmeta, dar ir dar kartą badau – nepriima. Bandau tada pereiti pasienį ir gal ten rasiu. Einu į Kosta Rikos pasienio punktą ir ten manęs prašo įrodančio bilieto, kad aš nepasiliksiu Kosta Rikoje. Bilieto aš neturiu, grynųjų pinigų bilietui įsigyti aš neturiu, bankomatas nepriima mano kortelės, pasieniečiai nedraugiškai nusiteikę, esu įstrigęs tarp dviejų sienų. Nežinau ką daryti, “įstrigau” tam tinkamas žodis. Lengva panika apėmė ir privertė ieškoti galimybių įsigyti skrydžio bilietą internetu. Bandau ieškoti interneto ir po valandos ieškojimo vaisių nėra. Jau pradėjau melstis mintyse, kad išsirutuliočiau iš šios situacijos. Impulsas minčių davė dar kartą nueiti į bankomatą nusiimti pinigų. Įdedu kortelę, suvedu kodą, pasirenku santaupas ir suvedu sumą ir matau pradeda skaičiuoti, išlenda 20 dolerių. Išmelstas išgelbėjimas iš tarpvalstybinės teritorijos. Dabar reikia įsigyti išvykimo iš Kosta Rikos bilietą kurį kaip teigia, galėsiu pasikeisti į kitą. Perku ir nešu į pasienį, kad uždėtų antspaudą. Antspaudas pase, pradedu žingsniuoti į gilyn į valstybę.
Kosta Rika ir aš norėdamas išvaikščioti stresą neieškau transporto važiuojančio į kitą miestą. Tiesiog einu su palengvėjimu ir nežinojimu į priekį. Pora kilometrų praėjus policija ramiai pravažiuoja nuskenuoti mane, kas per svetimkūnis esu naujame organizme. Bandau palaipsniui tranzuoti, tačiau niekas nestoja. Beeinant pasitinka tamsus paros metas. Tuo pačiu pasiekiu mažą kaimelį, kuriame sutinku porą merginų, kurių paklausiu, kur autobusas stoja. Nurodo labai kaimietiškai “prie akmens”, tai pradėjau eiti ir ieškoti akmenų, visgi radau reikiamą akmenį ir laukiu autobuso atsisėdęs ant akmens.
Laukiu autobuso, pradžioje vieną sustabdau, bet ekspreso man nereikia, kiek vėliau nepataikau sustabdyti moksleivių autobuso ir duodu moksleiviams juoko. Jau gerokai sutemo, kad išsitraukiu ciklopo akies žinintą, esant prie gatvės tampu labiau matomas. Laukiu toliau, jau gera valanda praėjo nuo laukimo ir protą užvaldė visokios abejonės dėl autobuso. Tiesiog laukti – išeitis. Kiek nusiraminu ir prisėdu, o mano akyse prasieda haliucinacijos, bet visgi ne – šimtai žibsinčių švieselių pievoje atsiranda ir išnyksta. Nerealus reginys tiesiog laukiant autobusų įtariau, kad čia jonvabalių būta ar kažko panašaus į tai. Bandau akimis sukoncentruoti į vieną tašką ir taip pametu nuolat skirtingose vietose atsirandančius šviesos grūdūs. Bandau išskaidyti vaizdo fokusavimą ir stebiu šviesų simfoniją. Girdžiu jau iš tolo ataidi autobusas. Šį kartą reikiamas. Susimoku porą dolerių ir įsėdu.
Autobusas kur kas modernesnis ir tuo pačiu nuobodesnis, kažkiek primena tarpmiestinius Lietuvos autobusus, jei važiuoji nepopuliariu maršrutu. Tenka pripažinti, kad patekau į technologiškai / ekonomiškai stipresnę valstybę – autobusai geras indikatorius Centrinėje Amerikoje. Tuo tarpu sustabdo policija, kuri skenuoja reikiamo tipažo, bet tuo pačiu patikrina ir mano pasą. Kiek toliau pavažiavus dar kita policija ir dar kartą patikrina autobusą ir mano pasą prie to paties. Kai nesu nuveikęs nieko neleistino, tai leidžiu sau būti kiekvieną kartą ramus, kartais ta ramybė pareigūnams nepatinka, nes jie turbūt įpratę galios pozicijoje būti ir spinduliuoti tai. Prieš ramybę ir meilę lygūs visi. Privažiavome miestelį iki kurio buvau susimokėjęs pinigus ir bandau lipti ir tuo pačiu klausti savęs, gal šitas autobusas dar toliau važiuoja į pietus. Pasirodo, jog taip, tai dar primoku vairuotojui reikiamą sumą ir tęsiu kelionę iki miesto pavadinimu Liberia.
Liberia ir esu laisvas rinktis, o pasirinkimo laisvė kainuoja rinktis variantus, juos apžiūrėti, apmąstyti ir dar priimti sprendimą – energijos naudojimo kaštai įspūdingi. Prabangu turėti laisvę visais rakursais, bet kaipgi be jos. Tai vedamas savo laisvės jausmo einu ieškoti bankomato, kuriame ištraukčiau iš automato pinigų. Radau, pinigai byra iš automato ir aš apsirūpinęs žalia valiuta einu ieškotis hostelio. Žemėlapyje randu vieną nakvynės vietą ir pakeliui prasukdamas pro Mc Donaldą pagaunu vaifajų, atrašau žmonai, kad gyvas ir nurodau miestą, kuriame esu. Matau dar prekybos centrą, lendu ko nors užkąsti.
Parduotuvėje viskas beprotiškai brangu, kainos it Paryžiuje ar Osle. Tas brangumo jausmas dar stipresnis, kai atvyksti iš tokių vietų kaip Meksika ar Salvadoras. Pasiimu šviežią prancūzišką batoną ir sulčių, tai bene pigiausias derinys, kuris gali užkimšti alkį, už tai sumoku keturis dolerius. Sėdu valgyti lauke ant suoliuko ir skaitau turistinėje krautuvėje marškinėlius su užrašu: “Pura Vida” ir “Pura Vida”, turbūt reiškia “Tyras Gyvenimas”. Taipogi ant marškinėlių parašyta, kad “no army since 19..” – šis intrigavo, kad valstybė šiame kontekste sugeba be armijos apsieiti, nors jų pareigūnai į armijos kareivius panašūs, tad gal čia tiesiog žodžių žaismas “policija / armija”. Pavalgau ir einu hostelio link.
Prieinu Hostelį ir paskambinu į duris. Matosi, kad vyrukas nesitikėjo svečių, nes nerezervavau nakvynės. Tad toks ir jausmas atėjus, kad bendras kambarys kiek netvarkingas, porą draugų išisdrėbę guli. Susimoku dešimt dolerių, praeinu pro vedamą ekskursiją ir einu pagulėti hamake su telefonu rankose. Atgaiva po įtemptos dienos. Jau ir miegas kabina, einu po dušu ir išsiskalbiu savo vienintelius rūbus, guluosi miegoti. Tuo tarpu dar du lokalūs darbininkai prisijungia prie kambariokų. Aš kaip pirmas, tai pasirinkau vietą prie rozetės ir guliu lovoje ir kraunuosi savo aparatūrą, o kambariokai pusnuogiai stovi ir naršo prie elektros lizdo.
Šiltas oras ir vėjelis neša mane į sapną.