“Wat a ju dujing hė?!” [dvidešimt pirmoji diena]

By 2017 lapkričio 8Kosta Rika
Penktą ryto kambariokai bunda žadintuvo judinami. Automatiškai ir aš prabundu nuo to garso. Neužmiegu, kol neišsikrapšto iš savo lovų ir nepalieka kambario. Toliau snaudžiu.
Aštunta valanda, lipu į dušą, santykinai šaltas vanduo. Dažnai kyla mintis ar vietiniams nėra per šaltas dušas, kai pratę prie tokių temperatūrų. Apsiskutu barzdą ir apsiviniojęs rankšluostį einu į kambarį ir gulomis pradedu pildyti dienoraštį. Pora valandų ištirpsta, esu pasirengęs kiek dar drėgnus rūbus dėtis ant savęs. Padėkoju namų šeimininkui už svetingą priėmimą ir atidaręs hostelio vartus einu į kiemą.
Karštis smūgiuoja per galvą ir verčia mano operacinę smegenų sistemą priimti sprendimus greičiau: “valgyti” ir “šėšėlio”. Pradedu nuo “valgyti”, einu į kitą prekybos centrą negu vakar buvau ir ten čiumpu pigų keksą ir siulčių poką. Netrukus, kaip tikras šiuolaikinis vartotojas, suvartoju, ką įsigiju. Kitas punktas – autobusų stotis. Žemėlapyje atrandu stotį, kuri vos už poros šimtų metrų. Netrukus prieinu prie jos ir pardavėjos užklausiu, kiek kainuoja nuvykti iki sostinės. Kaina tinka ir laikas taipogi – perku. Dar turiu valandą, reikia pasidaryti ekskursiją po nepažintą miestą.
Gal jau išsivystęs europietiškas įprotis – ieškoti architektūros apraiškų mieste. Visgi, prekybos centrai nėra tokie įdomūs kaip transendentalios paskirties  pastatai – maldos namai. Vienas lietuvos filosofas atkreipė dėmesį, kad bažnyčioje savo mąstymą nejučia iš horizontalaus perjungiame į vertikalų. Sekos pertraukimas – tai ką daro įspūdingos katedros, kurios trumpam patraukia į šalį mintis apie rūpesčius ir kelia vertikalia į viršų. Su šiomis mintimis aptinku vieną bažnyčią, apeinu apžiūriu, padarau keletą fotografijų, apžvelgiu aikštę, kurioje vietiniai pietauja ir mėgaujasi geru oru. Pratirpęs laikas skatina eiti autobusų stoties link ir laukti atvykstančio transporto.
Stotį dengia didelis šėšėlis ir patenka mažai šviesos, tad visi laukia prieblandoje savo autobuso. Akys po truputį prisitaiko prie ryškios saulės, pradedu įžiūrėti žmonių veidus, atpažįstu porą turistų keliaujančių autobusais. Šauna mintis, kad prieš keletą valandų truksiančią kelionę verta nueiti į WC. Viešas tulikas – tai pati iškalbingiausia kultūros dalis, iš šios vietos gali spręsti apie valstybės ekonomiką, vertybes, inovacijas.
Autobusas atvyko, sėdu į nurodytą vietą, šalia prisijungia moteris. Žiūrėti pro langą, tai veiksmas, kurį tiek pat ilgai darau kaip ir miegu kelionės metu. Gražu stebėti miškingas vietas su dideliais lapuotais medžiais, palmėmis, nuostabiomis kalvomis ir rūkais. Svarbu gyvenime neapsigauti ir neieškoti nuorodos: “galima grožėtis”, nes gražiausi ir nuostabiausi grožiai pasitinka netikėtai. Mano treniruotos akies neapgausi, susimokėjęs autobuso bilietą nuo taško A iki taško Š išgyvenu prabangiausią ekskursiją.
 Privažiuojame tarpinę stotelę, kurioje išlipa visi keleiviai, kol vairuotojas pavalgys ramiai. Tuo tarpu viena moteris, kalbanti angliškai, mane pasigauna ir pradeda kalbinti prikabindama man, kad aš turbūt amerikonas. Čia kaip bet kokį azijietį pagavus priskirti Kinui, tai turbūt tas pats atvejis. Pradedu savo prakalbą nuo to, kodėl taip brangu šioje valstybėje, tai gaunu atsakymą, kad kuras brangus. Toliau pakrypsta jos kalbos, kad Trumpas gerai daro, kad neskatina emigracijos, ginčytis neketinau, tiesiog geriu informaciją ir bandau pagauti valstybės nuotaiką. Apgailestauja, kad valstybėje didelė korupcija, bet paguodžiu ją, kad Kosta Rika žymiai ekonimiškai stipresnė negu visos mano lankytos centrinės Amerikos valstybės. Su ta mintimi grįžtu į sėdimą vietą.
Kelionė tęsiasi, šalia sėdinti keleivė išdrįso mane pakalbinti, pasirodo, kad ir ji moka anglų kalbą. Išsiaiškinu, kad privalu žinoti anglų kalbą, jei nori įsidarbinti į daugelį darbų. Vadinasi, kalbėti šia kalba, tai tam tikras standartas – bus paprasčiau komunikuoti. Pradeda pakeleivė pasakoti apie tai, kad kosta rikiečiai vieni laimingiausių žmonių pasaulyje, turintys nuostabų klimatą ir daug nacionalinių parkų. Tuo metu dar parodo vietas nuotraukose, ką verta aplankyti šalyje. Moteris daug šypsosi ir juokiasi, rodo savo dukras ir vietas, kuriose užaugo – šiltas pokalbis pratirpdo ilgas kelionės valandas iki “O! Jau miestas!”. Įvažiuoti į jį, tai ne tas pats, kas nuvykti iki centro. Dar gera valanda, kol atvykome į stotį.
Autobusų stotis, matau, kad iki hostelio dar geri penki kilometrai. Tamstantis miestas nėra mano draugas, įjungiu pagreitintą ėjimo pavarą. Kažkaip jau buvau atpratęs nuo šviesaforų mažose gatvelėse, tad tenka nuolat pristabdyti savo kėbulą. Beeinant mane atpažįsta išmaldos prašytojas, kuris buvo kiek apsivartojęs ir nuoširdžiai paprašė manęs paklausyti, kaip su burna bitboksina, o aš tuo tarpu išsitraukiu savo dambrelį ir juo nuostabai pradedu groti prie jo bitbokso. Tada nutraukia mūsų koncertą savo prašymu, kad duočiau du dolerius, daviau ketvirtį, atsisveikinome vienas su kitu. Toliau pėdinu savo keliais, kažkiek pažįstamas miesto jausmas aplanko mane: kažkur jame akimirkos išgyventos ir užmarinuotos mano trupančioje saugykloje. Netoliese hostelis ir aš jau ten.
Aplinka it jaukios kavinės, tik tas įsiveržimas į hostelio draugų teritoriją – akivaizdus reiškinys. Kartais pasijuntu, kad į paauglių vakarėlį užsuktų tėtis, tik šį kartą tėtis esu aš. Bet šis jausmas atsiranda tada, kai jau susikuria grupės jausmas ir automatiškai susiformuoja “mes” ir “jie”. Hostelio savininkui nepatiktų, kad ten renkasi vietiniai darbuotojų draugeliai. Darbuotojas praveda formalų ir neformalų pristatymą erdvės, vietos, kurioje miegosiu, užkabina mano vardą virš lovos, aprodo dušą, poilsio erdvę ir palieka mane būti. Kokios septynios valandos vakaro ir nei eiti miegoti, nei pradėti ekskursiją po miestą. Visgi reikėtų nueiti pavalgyti, netoliese mačiau parduotuvėlę.
Išlendu iš hostelio pasivaikščioti iki parduotuvės, pasiimti varguoliškos vakarienės. Tarsi galėčiau ir daugiau mokėti, bet kol kas negaliu suvokti priežasties, kodėl taip brangu, kai pragyvenimo lygis yra nėra jau toks aukštas. Na gerai, mokytojai čia gauna apie 2000 dolerių, tai tam tikras rodiklis, kad švietimas yra valstybės prioritetas. O aš jau kremtu ne karčią mokslo šaknį, o skaniai keptą batoną su mano mėgstamom sultim. Bandau susivokti, kad viskas taip staigiai pasikeitė iš gana skurdžių valstybių į gerokai hipsterišką aplinką. Ta aplinka taipogi skirtingai į mane reaguoja. Vidiniai procesoriai bando apdoroti šiuos pokyčius ir kažkoks liūdėsys apima dėl to, kad atvykau jau į gana civilizuotą pasaulį iš kurio atvažiavau. Kai liūdna, tai reikia tiesiog eiti, dar geriau – bėgti. Grįžtu į hostelį.
Hostelį pasirodo nauja mergina, kuri turi žiauriai girdėtą akcentą. Pasiklausiu iš kur yra, atsako, jog iš Suomijos. Tokiame kontekste esame kaimynai. Kiek labiau pasijuntu arčiau namų. Jauna, drąsi suomė keliautoja naršo po pasaulį neįtilpdama į standartus ir aplinkos bauginimus. Mažai suomių pažįstu, bet Heina tokia kietakė, ne minkštakūnė, atvira ir nuoširdi, visa laikysena kalba apie tai, kad pasiryžusi pasitikti gyvenimo iššūkius ir nuotykius. Randame bendrą patirtį, jog abu važiavome transiberian traukiniu, tiesa, mano kelionė gana trumpa, palyginus su jos. Bebendraujant įžengė kiek išgėrus mergina, kuri tyliai prasitarė, kad čia yra vagių, kurie bando pasisavinti ne savo turtą. Taigi įvedė įtarumo ir paranojos jausmo, toliau tęsiant paranonijišką pasakojimą suprantu, kad aš beveik visada keliauju su panašiu jausmu, kad kažkas kažkada gali pasipelnyti iš manęs. Suomė juokavo, jei kada nors įšoks į kambarį, tai jinai šauks su įdomiu akcentu: “Wat a ju dujing hė?!”, tai gerokai prablaškė mus pasidžiaugti keliautoju gyvenimu. Šia gaida guluosi į lovą, pasidedu daiktus prie galvos ir leidžiuosi į sapną, nes rytoj trauksiu iki Panamos!