Bananmedis ne medis, o kur hamaką tada kabinti? [dvidešimt antra diena]

By 2017 lapkričio 13Kosta Rika
Apsižiūriu ar visi daiktai prie manęs, visi, vadinasi neapvogė. Prasiskleidžiu užuolaidas, šiandien saulėta diena. Einu į dušą, reikia eiti pusryčiauti.
Pusryčiai padengti ant biliardo stalo, turbūt patys įspūdingiausi per visą laiką. Nuo vaisių gausos iki sveikuoliškų kokteilių. Dar matau, kad yra miltų blynams. Pasiklausiu, ką man daryti su tais miltais, tai gaunu nuorodą – pasigaminti. Ateinu į virtuvę, galva svaigsta nuo galimybių ieškoti keptuvės ar kaip įžiebti ugnį, bet paklausiu moterytės, kuri sako, kad pagamins man tų blynų. Nesispardau ir sutinku, dar papjausto banano į vidų. Tuo tarpu einu krautis į lėkštę bokštą maisto, kad pasimaitinčiau visai dienai. Pradedu nuo kokteilio ir tęsiu sumuštiniais su kumpiu ir sūriu, dar bekertant antneša moterytė tris riebius blynus, tada dar užsipilu klevų sirupu, kad nebūtų maža. Bevalgant prisijungia suomė ir kartu kalbame apie Suomijos švietimo sistemą ir jos racionalius privalumus. Tuo tarpu prie mūsų dar prisijungia vokietis, po poros minučių dar ir tatuiruotos berlynietės ir vokiečiai tęsia sau, o aš jau baigęs valgyti keliuosi nuo stalo ruoštis padaryti dienoraščio įrašą. Taip tinginys muša per kojas, bet kai pradedu tai ir tęsiu. Baigiu rašyti, susipakuoju daiktus, tada dar suomė pasisiūlo kartu paeiti ta pačia kryptimi, kompanijoje smagiau.
 Aš judu Nica bus kompanijos link, kurioje esu įsigijęs bilietą, o ji traukia į muziejų. Kiek paėjus atsisveikiname ir aš pro parką žengiu ant eismingų gatvių, kuriose daug saulės ir žmonių. Nieko nelaukęs taikausi į autobusų kompaniją. Pataikau reikiamu adresu ir pradedu aiškintis, kokie galimi maršrutai į Panamą, pasirodo tik vienas kelias “Panama city” ir kaina siekia 60 dolerių. Man per toli nes aš jau įsigijau grįžimo bilietą iš Kosta Rikos San Jose miesto. Vadinasi, negalėsiu išsikeisti bilieto ir netenku 15 dolerių – apmaudu, bet ką, Šarai, jau ne pirmą kartą. Prarijęs apmaudą judu toliau ieškoti, kas mane nuveš arčiau Panamos pasienio. Dar geri trys kilometrai iki kitos stoties ir dar į kalną. Sukandi dantis ir į priekį per dienos kaitrą. Pasiekiu stotį, įperku bilietą, kad būčiau arčiau Panamos. Einu į tualetą apsiskusti barzdos. Šis veiksmas, tai įrodymas, kad esu benamis keliautojas, kuriam namai yra visas esamas pasaulis. Apsitvarkęs sėdu laukti reikiamo autobuso, nors dar geras pusvalandis, bet aš visgi kojas šiandien patreniravęs niekur nenoriu eiti , tiesiog laukti. Jausmas, kad kelionės dvasia išsibezdėjus ir liko tik nuovargis. Bet ką darai, o gi toliauji keliau.
Autobusas atvyko, sėdžiu jame, valandos plaukia, o aš meditatyviai stebiu bananų plantacijas, kalnus ir laukus. Šiandien jausmas keistas, linkęs nuobodžiauti ir susilaikyti nuo stiprių išgyvenimų. Taip prabėga beveik keturios valandos kelyje.
Kiek sutemo, bandau ieškoti kito autobuso, kuris nugabentų dar arčiau pasienio iki kurio koks šimtas kilometrų. Bet dar noriu pramankštinti kojas prieš lipant į kitą transporto aparatą. Pradėjau pagreitintai apvaikščioti, kol visiškai nesutemo, visai kitas miesto pojūtis negu sostinės. Bet miestas, kuriame nesinori pasilikti. Užklausiu jaunųjų vietinių, kur galėčiau rasti autobusą, kur važiuoja iki Panamos. Jaunuoliai nežino, tai užklausia dar vyresnio žmogaus ir nurodo kryptį. Skubu pagauti autobusą, kol dar yra. Randu stotį ir dar spėju įsigyti į berods paskutinį autobusą bilieto, kuris priveš prie pat Panamos sienos. Turiu palaukti penkioliką minučių ir sėsiu.
Įsėdu į autobusą. Apgaubia kiek niūrokas jausmas, kur aš ten važiuoju ir tada prasideda egzistencinis momentas, kodėl aš, apskritai tai darau. Leidžiu tiesiog mintims lengvai sklandyti prote ir tuo pačiu išeiti ilgai neužsibuvus. Iškišu galvą pro langą, kad prapūstų šiltas karibų vėjas. Vis tuštėjantis autobusas signalizuoja, kad po truputi artėjame prie sienos. Žvaigždės šviečia ir mane romantiškas nežinomybės jausmas, kuris kviečia mane į pasimatymą. Autobusas sustoja.
 Išlipęs einu prie Panamos pasienio posto, o ten pareigūnai praneša, kad dabar uždaryta ir atsidarys tik rytoj ryte, aštuntą ryto. Pasiūlo mane pametėti iki viešbučio, nes čia kiek nesaugu. Atsisakau ir bandau judėti ieškoti vietos nakčiai. Žengiu pro gyvenamąją vietą, kurioje labai jaučiuosi svetimas ir gal netgi kitų akimis pavojingas, bet žemėlapyje matau kažkokią negyvenamą vietą, tad valingai žingsniuoju pirmyn. Žmonės įtariai mane palydi, kol prieinu kažkokį tamsų lauką ir jau traukiuosi savo galvos žibintą. Būm! Bananų laukas, geras! Jau nudžiugino mintis įsirengti hamaką čia. Kiek džiugino, tai tiek pat ir gąsdino dėl sargų su kardais ir visokių gyvačių ir nuodingų vorų. Bet jaudulys ir džiaugsmas maišėsi ir lindau giliau į krūmus kabintis hamako. Supratau, kad bananas, tai ne medis, o žolė, kurios kamienas nėra tvirtas, bet atrodo, kad vieną naktį atlaikys. Kiek nervingai pradedu kabinti hamaką ir testuoti, pasirodo, jog laiko. Apsidžiaugiu ir guluosi į hamaką, išsijungiu šviesas. Vaizdas atėmė amą, kai pro bananų lapus matai žvaigždes ir dar tolumoje žaibuojančią audra, negaliu patikėti kokia romantika mane pasiekė prie Panamos pasienio. Visas švytintis guliu ir mėgaujuosi. Tuo tarpu dar atbėgo šuo manęs aploti. Lojo ir lojo, nejudėjau ir dingo greitu metu. Ir aš besimėgaudama iš vieno sapno į kitą neriu…