Bananai, bambukai, Panama [dvidešimt trečioji diena]

By 2017 lapkričio 29Panama
Nubundu nuo kukurūzinio lėktuvo garso, kuris purškia kažkokią chemiją ant bananų, tuo pat ir ant manęs. Dar neskubotai žvilgsniu palydžiu plantacijos darbininką, kuris su baugia mačete šukuoja teritoriją. Greitai susivokiu, kad per naktį nusvėriau bananžolę/medį ir tai ženklas, kad geriau neįkliūti į vietinių rankas, kurie bandytų numelžti turistą. Greitai susirenku visus savo daiktus ir keičiu vietą, kad akivaizdžiai nebūčiau kaltas, nors žala minimali, ne vieną tokį nulinkusį mačiau, bet visgi pretekstas galėtų būti garantuotas. Kiek labiau įlendu į bananų plantaciją ir ten jau gražiai kraunu daiktus į kuprinę ir pusiau išsimiegojęs lendu lauk.
Kiek ramiau pajudėti iš pačios plantacijos, bet dar šauna mintis, kad reikia įrašyti sveikinimo video savo būsimai koordinuojamai grupei. Trumpas įrašas padarytas ir diena kiek išpildyta darbiniais klausimais, tad liko pramoginiai. Grįžtu prie pasienio ir dar turiu pusantros valandos palaukti, kol galėsiu įžengti į Panamą. Tuo metu mane pasikviečia juodaodė moteris, kuri puikiai kalba angliškai ir pradeda pasakoti visą seką, kurią turėsiu praeiti norėdamas patekti į kitą sienos pusę. Tad rekomenduoja lukterti prie jos, nes ji padeda spręsti komunikacinius klausimus, kai iškyla nemokant ispanų kalbos. Sėdint ima miegas, bet visgi išmokau savo būti budriu visais kelioniniais atvejais. Atvyksta turistinis autobusiukas, kuris turi vaifaju ir mano vertėja slapta pasako kodą prisijungti: “pura vida”. Aš iš karto atnaujinu savo koordinates šeimai ir kryptis, tuo pačiu bandau atsisiųsti bilietą į telefoną. Operatyvus interneto pasinaudojimas buvo vaisingas, esu pasiruošęs ramiai toliau keliauti. Atvyksta kiosko darbuotojas, kuris išduoda išvykimo leidimus, stoju pirmas, susimoku devynis dolerius ir gaunu leidimą vykti į kitą punktą. Kitas punkas Kosta Rikos pareigūnai, kurie greituoju būdu deda antspaudą ir leidžia žengti į Panamos pusę. Tenka eiti per keistos konstrukcijos tiltą ir tai neklia pasitikėjimo, ypač, kai šalia matai vieną sulūžusį. Tilto gale pareigūnai patikrina mano pasą ir tapatybę. Laisvas eiti prie Panamos pasienio punkto. Ramus su šypsena ateinu prie punkto, gana nuotaikingai mane priima, uždeda pasą ir šiandien aš švenčiu savo kelioninį jubiliejų, aplankiau 50-į valstybių. Dar prieš kokius septynis metus daviau sau šį pažadą, kai tuo metu dar buvau aplankęs vos keletą valstybių – tęsėti žodį yra svarbu.
Panama, čia jau vėl viskas kitaip, kiek gal labiau primena Belizą, bet nuotaika labiau šventiška negu slogi. Ta šventiška nuotaika apima ir mane. Prisėdu kavinėje atsigaivinti, neskubėdamas išbūnu ir susidedu galvoje mintis. Reikėtų kažkur nuvykti toliau nuo paties pasienio ir ieškausi galimybės pagauti autobusą, bet matau jau tik nuvykstantį autobusą ir spėju, kad kitas atvyks ne taip jau greitai. Pajudu didesnio miesto krypties link ir beeidamas pradedu tranzuoti. Niekas nestoja. Pagaliau sustoja, bet iš karto užsiprašo penkių dolerių už keletą kilometrų. Padėkojau ir išlipu, kol nepareikalavo pinigų. Tranzuoju toliau ir tuo pat metu laukiu kito autobuso. A nei autobuso, nei sustoja tranzuotojui. Bet šventinė nuotaika niekur nedingsta ir galvoju tiesiog lįsti į artimiausią mišką.
Lendu į mišką, iškart nukelia į jaukų pojūtį: bananai, bambukai, nematyta augmenija, mielas kūnui pavėsis – niekur nesinori skubėti. Netikėtai pastebiu judėjimą ant žemės: skruzdžių civilizacija neša karpytus lapus per savo išmindžiotą greitkelį. Vienas įspūdingiausių vaizdų, kuriuos išsižiojęs stebėjau pusę valandos. Išbandau netgi pačiupti už lapo kampo ir keista, kad skruzdė pasipriešino neatiduosianti savo grobio, kad net pajutau jos pastangų jėgą. Skruzdės neklausia ką daryti, jos daro. Netgi atradau milžiniškų skruzdžių, kurios turbūt prižiūri tvarką. Eilinį kartą įspindi mintys apie tai, kas modeliuoja evoliuciją, norisi pasidomėti mokslo atradimais šiuo klausimu. Keliuosiu toliau pasivaikščioti ir aptinku milžiną vorą, kuris jau laukia savo aukos savo šokių aikštelėje paruošęs voratinklinio marketingo planą pažengusiems skraiduoliams. Prasilenkiu su voru ir einu prie upės, įsiropščiu į medį ir įsipatoginęs klausausi miško garsų. Matau, kad turbūt nelegalūs laiveliai plukdo prekes iš Panamos į Kostą Riką, bet gal tiesiog turizmas vyksta. Pailsėjau ir pasimėgavau mišku, pradedu judėti atgal į miestą ir tuo metu atvyksta lauktas autobusas. Moju ranka – sustoja.
Įlipu ir sėdu į patį priekį. Paduodu kiek turiu panamos centų ir užtenka jų nuvykti iki artimiausio miesto. Kažkaip vietiniams nepatogu, kad kartu su jais autobuse vyksta svetimtautis, visą tai galėjau išskaityti iš veidų. Sėdint priekyje tiesiog geriausia stebėti aplinką pro priekinį langą
Changuinolos miestas. Išlipęs matau, kad patekau į apvalių žemų žmonių miestą, kurie neturi lieknos talijos, taipogi panašūs į žmones, kurie gyvena prie Čiūkčių jūros. Išgyvenu kontrastuojančios kultūros pojūtį ir man tai patinka, ypač po ilgos kelionės, kurioje nebuvo daug kultūrinių šokų. Vaikštau aplink miestą, kažkiek panašus į Belizo šalį, bet tik kur kas tvarkingesnis. Laikas ko nors užkąsti ir suprantu, kad nuo gatvės neberizikuosiu, tai užmatau užkandinę ir užeinu. Tikrasis mano ketinimas, tai pagauti internetą, bet tik nusipirkus informuoja, kad nėra jo – apmaudu. Visai skaniai užkandęs suprantu, kad į Panamą dar norėsiu kažkada grįžti. Šiandien pasidariau įkvėpiantį įvadą ir galiu po truputį judėti link namų / link oro uosto, kuris yra San Jose mieste. Dar pasidarau ekskursiją po miestą ir einu atgal iki autobusų stoties, kad grąžintų mane prie stoties.
Įsėdu į autobusą, kelionės metu šalia sėdintis vyrukas pasidžiaugia, kad labai mėgsta turistus. Pradėjome kalbėtis nors ir pašnekovo kalba labai ribota, bet neverbalinė kalba padėjo gerokai išreikšti, ką turiu omenyje. Taip puskalbe kalbėjomės apie bananų plantacijas ir apie bananus. Bananai yra ašinė kultūros dalis, netgi pačią kultūrą galima pavadinti “banana”. Kelionei ilgai netrukus grįžtu prie pasienio ir planuoju vykti į Porto Viejo, kuris numylėtas turistų ir taip arti Panamos.
Išlipęs iš autobuso nedvejodamas einu link pasienio, greituoju būdu ištraukiu pasą ir einu į patikrą, pereinu Panamos patikrą ir judu link Kosta Rikos per tiltą ir ten matau milžinišką kuprinę tempiančią merginą. Pakalbinu ją užklausęs ar įmanoma tokiai smulkiai merginai nešti tokią gigantišką kuprinę. Pasiguodė, kad jau keliauja su šia kuprine aštuonis mėnesius ir ten yra visi reikiami daiktai visom klimato juostom. Dar priekyje daugiau tokių jos draugų užsikrovę tokiais svoriais. Jeigu žvelgsime kaip į sportą, tai praktiška, bet kai daiktai pradeda slėgti tiesiogiai, tai automatiškai atsiranda mintis, kad negaliu taip ilgai vargti. Radikalūs mano pokyčiai daiktų atžvilgiu – turiu vidutinišką moksleivio kuprinę, kurioje sutilpo netgi lauko miego įranga, bet reikia pripažinti, kad kelionės metu vis atlaisvindavau ją nuo rūbų, kol liko rūbai tik ant mano paties kūno, tad skalbimas kasdienis tapo mano duona / batonu. Sustojo visa užsieniečių kompanija prie patikros ir greitai įbėga ir išbėga, visgi australai, vokiečiai, britai atpažįstami. Ateina ir mano eilė ir viskas dešimt kartų sulėtėja, tarsi į Matricos sceną įkeltų. Lietuva, tai neegzistuojantis konceptas šios tautos sąmonėje, tad instaliacija šiek tiek užtrunka. Laisvas judu paskui tuo pačius klajoklius link autobusų stoties.
 Autobusų stotyje pasitinku tą pačią merginą, kuri ketina perkirsti Kostą Riką kuo greičiau, tad įduodu savo nepanaudotą bilietą į Nikaragvą, pasakau, kad gal paeis panaudoti. Paėmė ir padėkojo. Pats sau įsigiju bilietą į turistinį miestą. Iki autobuso dar beveik valanda, tad nuo karščio bandau baidytis šaltu alaumi ir pavėsiu sporto aikštelėje. Pradedu groti dambreliu ir garsas neša kažkur į šiaurę. Taip ir praskrieja valanda. Grįžtu į stotį, įlipu į autobusą ir vos pajudėjus visi turistai su manimi atsisveikina modami ilgomis vakariečių rankomis – paglosto širdį jų veiksmas.
 Kelionė greitai persikelia į Porto Viejo ir išlipus iš autobuso išnyra atsipalaidavimo ir gero turizmo pojūtis. Jaunimo oazė su žydra jūra, spalvingais namais, menininkų darbais, saldžiais dūmais ir vykstančiais koncertais. Atmosfera maloniai nustebino ir negaliu atitraukti akių nuo gražaus paplūdimio. Reikia ieškotis nakvynės vietos. Užsuku į vieną ir malonus darbuotojas apgailėstauja, bet šiandien viskas užimta, tad nukreipia į kitą vietą. Visgi dar patikrinu per savo filtrą mobiliame ir einu dar į kitą vietą. Jau iš tolo pasitinka mergina, kuri prisistato esanti šeimininkė iš Barselonos, tad jinai jau esanti susipažinus su Lietuvos valstybės egzistavimu. Parodo mano kambarį, detaliai nupasakoja, ką galima veikti šiose apylinkėse. Turiu dabar geresnį suvokimą apie ten, kur atsidūriau. Pasidedu kuprinę ir judu prie paplūdimio.
Kiek dar atpratęs nuo tokio idiliško poilsio jaučiuosi kiek pernelyg įsitempęs, bet po truputi įtampa atslūgsta. Netikėtai pamatau matytą laikysėną iš nugaros, bet nesu užtikrintas ar tai tas pats žmogus. O! Pasirodo, ta pati mergina iš Suomijos su kuria susipažinome hostelyje. Malonus netikėtumas, pradėjome dalintis kas įvyko per šias dvi dienas, kol nesimatėme. Pasiguodė, kas esanti labai alkana ir pasiūlė po trijų valandų atsigerti alaus ir pasidalinti likusiais įspūdžiais. Tas tris valandas praleidau tiesiog būdamas prie šiltos jūros švelniai judėdamas klausant muzikos koncerto, kuris vyko šalia. Po dešimt minučių susitikimas ir judu link vietos, kur sutarėm susitikti. Diena paskirta, vieta nėra tokia akivaizdi, o ypač, kai skiriamasis ženklas yra palmė.  Visgi beeidamas atpyniau, kurioje vietoje susitiksim, o ir matau ateina šviesių plaukų mergina. Susitikom, pasiūliau eiti ne į kavinę, bet kaip tikri keliautojai pasiimti pigiausio pasirinkimo – supermarket ir ten pačiupti alaus. Tarėm-padarėm ir merkiam kojas į šiltas jūros bangas, prieš akis žvaigždžių plotai ir draugiška vakaro muzika leidžia ištirpti poilsyje. Neįmanoma pasirinkti mažiau romantiškos aplinkos, nes visas miestas permirkęs ja. Tęsiam šiaurietiškus pokalbius apie skirtumus su kuriais susiduriam ir apie kultūrinius potėpius, – gana intelektualus pokalbis tokiame kontekste, bet šiaurės žmonės mėgsta svaigintis menu, kūryba ar filosofiniais pokalbiais. Tai taip ir svaiginomės, kol vakaras įsibėgėjo ir reikėjo kiekvienam grįžti į savo kelionės bėgius ir ruoštis rytojaus kelionės į sostinę skrydžiui.
Atsisveikinome ir pajudėjau link savo hostelio neskubant ir pasimėgaujant paskutiniuoju savo atostoginiu vakaru.